Vienatvė ir vienišumas

“Kol yra knyga, žmogui negresia vienišumo pavojus.” Just. Marcinkevičius

Kas yra vienatvė ir kas yra vienišumas? Ar vienatvėje žmogus yra vienišas, ar jis pasitraukia į vienatvę, norėdamas apmąstyti, kurti, tiesiog pasvajoti, ką prisiminti, susikaupti ateinančiai dienai? Ar tai yra užsidarymas nuo žmonių ir tylus merdėjimas. Ir kas yra tas vienišumas, vienišumo jausmas tarp žmonių? Ar jis įmanomas mūsų visuomenėje o ir čia šiose svetainėse draugauki. me ir kalbeki.me? Kur ir kada jaučiatės vieniši, jei taip būna ir kodėl?
Gal klausimai perdėm asmeniški, nežinau. Bet aš jau daug kartų šioje svetainėje pasijutau vieniša. Vieniša, kai manęs ar mano minčių kiti neupranta ar nepriima. Man vienišumas susijęs su kitų abejingumu arba nenoru , vengimu suprast, laiku pastebėt kito nerimą. Tema “Vienišas žmogus” gal pasirodė per daug sunki, gal per daug asmeniška. Nelabai noriai apie tai kalbėta. Tema “Aukso vidurys” sulaukė daug dėmesio, pasirodo labai mėgstam visur ieškoti aukso vidurio (bet tai jau turėtų būti kitas esė ir rašyti jį turėtų kitas žmogus) . Bet jos juk pamąsčius glaudžiai viena su kita susijusios. Jos persipina viena su kita.

Aš mėgstu būt viena. Tai mano gyvenimo būdas. Net vaikystėje nuslinkdavau už namo ar kur į sodą, kad pabūčiau viena. Ir nieko čia blogo nėra. “Giliausias ir sudėtingiausias žmogus būna vienas. Ir teisingiausias, tikriausias. Tai,…,religinė būsena, bendravimas su savo giliausia ir galutine tikrove, už kurios daugiau jau nieko nėra. Tai toks metas, kada užduodame sau esminius klausimus.”(Just. Marcinkevičius) Aš geriau nepasakysiu, todėl ir pasirėmiau citata. Jie atspindi mano mintis. Ankstyvą rytą, kai miestas dar tik bunda, o aš klausausi tos gaudžiančios tylos, gimsta mintys naujam esė, naujai novelei. Geriausias metas susikaupimui ir apmąstymams: kas buvo, kas bus, kaip praleisiu dieną, ką įdomaus ar gero nuveiksiu. Toje vienatvėje nesijaučiu vieniša, nes man reikia pabūt vienai. Aš žinau, kad išgirsiu kaip kaimynai trinktels durimis, nubėgs laiptais. Jie skubės į darbo dieną, savaitgalį lėks į sodą ar šiaip į gamtą. Tas trinksėjimas, žingsniai grąžins mane iš mano vienatvės į gyvenimo sūkurį, kuris įtrauks mane visai dienai. Nebent pavargusi aš vėl pabėgsiu į savo vienatvę, į savo tylą, kurią išmokau susikurti. Vėl paimsiu į rankas gerą knygą, palinksiu prie mezginio ar susitelksiu ties nauju esė. O gal tiesiog pažaisiu su savo katyte, išeisiu pasivaikščioti, pasėdėsiu kavinukėje, pro langą stebėdama dienos šurmulį, klausydamsi atsklindančio jaunų žmonių klegesio ir juoko. Juk reikia pasikrauti energijos.
Vienas tarp žmonių. Bet tai tik viena pusė. Vienas ne visada reiškia vienišas. Kitas dalykas, jei tarp žmonių, net tarp draugų ir artimųjų pasijunti vienišas, tarsi išmestas už borto, ar besiblaškantis kaip Nojaus laivas, negalintis rasti kranto. Kranto, kur jau nebūtum vienišas, o būtum išgirstas ir suprastas. Žinot, per ilga vienatvė irgi gali būt baisi. Aš įsistikinau, kad per ilgai būnant vienam gali gimti ir juodos mintys, negeros mintys. Jei jau nedirbi, visas laikas tavo. Tavo dienos, tavo naktys ir matyt per daug to laiko apmąstymams, prisiminimams, kartėliui, kad artimieji ar draugai tavęs neaplanko ar lanko per retai, neužjaučia, nesupranta. Tiesiog neskiria tau tiek dėmesio, kiek norėtum, nes būna labai užimti. Kartais baugu, kad kitiems teigdama, jog reikia gyventi taip, tarytum ta akimirka būt paskutinė, pati nebesugebu to daryt ir knaisiojuosi, kas ką pasakė, parašė, kodėl taip teigia, kodėl sūnus vakar nepaskambino, neatsakė į žinutę, neužėjo, nors buvo Žolinės ir nedirbo. O šiandien išlėkė grybauti (jam prasidėjo atostogos) ir supyko, kad aš trukdau jam voveruškas pjauti, klausinėdama telefonu kaip įsidiegti skype. O aš įsižeidus nutrenkiau telefoną, mintyse pasiunčiau jį kuo toliau ir pati tai padariau.
Vienatvė ir vienišumas, teigiama, yra du skirtingi dalykai. Aš kartais tuo pradedu abejoti: jei žmogus vis būna vienas ir lieka vienas su savimi, savo mintimis ar nepasijus jis vieną dieną vienišas? Ar tikrai išgelbės jį nuo vienatvės knyga, mezginys, jo siuvinėti paveikslai, jo drožiniai, jo esė ir kita.. Juk visa tai jis turi perduoti kitiems. Kitu atveju visa tai tėra nereikalingas “sandėliavimas.” Bet žinokit, kad net aš jau bijau. Aš, kurią portale kalbeki.me daugelis laiko nepataisoma optimiste, kuri tik ir spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu, trykšte trykšta energija. Nes, kai lieki nesuprastas, pasijunti vienišas. Ir pasimeti tada ir kaip tas ežys, besigindamas atstatai spyglius ir skaudžiai duri. O gal turėtum tuomet kaip Oblomovas sėdėt ant sofos ir nieko nedaryt? Ką pasirinkt ir kur bus čia tas aukso vidurys? Niekada nemokėjau surast aukso vidurio. O ar tarp vienatvės ir vienišumo jis yra? Vieni teigia, kad ne.  Gal todėl, kai jau žmogaus, jauno ar seno, net vaiko, niekas nesupranta, jį visi atstumia, ir jis lieka visai vienas, nesuprastas, jam kyla noras nutraukti gyvybės siūlą. Bet juk tai baisu. O juk tos mintys ateina vienatvėje. Juodos mintys. Iš čia ir tiek daug savižudybių. Ar aš ko nesuprantu?

About these ads

Parašykite komentarą

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

%d bloggers like this: