Vartydama senus mokinių projektinius darbus, aptikau Linos 2002 metais iš vokiečių kalbos išverstą bavarų pasaką “Das Biberacher Käuzchen”. Gerai prisimenu, kad su mokiniais tada dirbome prie temos “Gyvūnijos pasaulis“. Norėdama paskatinti mokinius skaityti literatūrą vokiškai, liepiau susirasti pasakas ar apsakymus apie gyvūnus ir pamėginti išversti į lietuvių kalbą. Kiek pamenu, Lina kreipėsi į mane ir aš jai pasiūliau išversti šią pasaką. Perskaičiau ją žurnale „Willkommen“(2001-Heft1) ir ji man labai patiko. Vertimas nėra tobulas, bet tikslas buvo mokyti savarankiškai dirbti su žodynu
Biberacho pelėdikė
(Bavarų pasaka)
Seniai seniai Biberache gyveno senas valstietis, kuris sugavo pelėdikę. Jis padarė paukščiui narvelį, patupdė jį į vidų ir su meile juo rūpinosi. Nepaisant to, paukštis nelaisvėje nesijautė gerai. Pelėdikė svarstė ir šiaip ir taip, ką privalėtų daryti, kad vėl išsikovotų laisvę.
Slinko metai po metų, o ji nerado progos pabėgti.
Vieną dieną valstietis norėjo nukeliauti į Memingeną. Kai jis jau ruošėsi išeiti, pelėdikė jo paklausė:“Kur tu eini?“ Vyras atsakė:“Į Memingeną. Ar tau ką atnešti?“ Pelėdikė atsikirto: „Ne, ne tai, bet kai tu eisi miško takeliu, galbūt pamatysi mano draugę. Perduok jai, prašau, nuo manęs geriausių linkėjimų ir pasakyk, kad aš esu gyva ir jau daug metų nelaimei gyvenu narvelyje.“
Valstietis susiruošė ir iškeliavo. Iš tiesų keliaudamas į Memingeną, jis ėjo per mšką. Staiga jis pamatė ant neaukšto medžio šakos tupinčią pelėdikę ir tarė jai:“Perduodu geriausių linkėjimų nuo tavo draugės. Ji gyvena pas mane, narvelyje, ir jai puikiai sekasi“.
Kai pelėdikė tau išgirdo, nukrito nuo medžio. Vyras pribėgo prie jos, bet ji nebejudėjo ir atrodė nebegyva. Valstietis paliko ją gulėti ir tęsė savo žygį į miestą.
Sugrįžęs į Biberachą, valstietis papasakojo savo pelėdikei apie keistą jos draugės elgesį. Vos tik tai išgirdusi, ji giliai atsiduso ir krito narvelyje ant grindų.
Išsigandęs valstietis atidarė narvelį, išėmė pelėdikę ir nusiminęs mėgino ją gaivinti. Bet ji daugiau nebejudėjo ir atrodė nebegyva. Tada vyras išnešė ją į lauką, padėjo ant žemės ir norėjo paladoti. Akimirksniu pelėdikė pramerkė akis, pakilo į orą ir nuskrido į mišką.
Čia valstiečiui atsivėrė akys: pelėdikė miške savo elgesiu parodė įkalintai draugi, kaip ji vėl galėtų atgauti laisvę. O pelėdikės, kaip ir visi pelėdų giminės paukščiai, yra labai protingos.
Iš vokiečių kalbos vertė Lina Šepetytė, 2002m.
