Prie atviro lango,
Prie į save
Atverstos knygos
Savęs pajautimas smaugia,
Lyg sloga vasaros karštyje.
(more…)
Archive for 2017 rugsėjo
Liksiu inkognito
30 rugsėjo, 2017Neatsiprašinėk
30 rugsėjo, 2017Žydi tulpės. Na ir kas.
Juk dilgėlės irgi žydi. (more…)
Laisva kaip paukštis
30 rugsėjo, 2017Esi laisva kaip paukštis,
Bet jau nenori niekur skristi. (more…)
Nuoga širdis arba ryto juodas jumoras
30 rugsėjo, 2017
Savyje nieko neturiu,
tik nuogą nuogutėlę širdį, (more…)
Kliudė
30 rugsėjo, 2017Nėra pabaigos. Niekam nėra. Kiekviena ko nors pabaiga yra pradžia kažko kito, naujo.
be piktdžiugos
30 rugsėjo, 2017tenai už lango
paukščio skrydis
dangus ir tolumoje
ežero gelmė
šiluma tarp
daugiabučių pasiklydo
vaikšto vienumoje išguita
manyk ką nori
aš ne rasa po tavo kojomis
ne žolė pravirkdyta rudens šalnų
tiktai kurti siela negirdi
jonvabalių juoko iš po sniego
akli siela
tamsos šešėliuose nemato
atspindžių savaip ryškių
savaip blausių
tava ironija nemažta
rankas kai ištiesiu
lygu sparnus
į tolumas juk ne į aukštį
mano skrydis
su numatyta pabaiga
kuri kada nors bus
Be piktdžiugos
2017 – 09 – 30
Laikmena be personalijų
29 rugsėjo, 2017Įdomu, kiek manyje svetimų likimų glaudžiasi? Svetimų širdgėlų, džiaugsmų, svetimos laimės ir nelaimių? Kaip dažnai, net nesvarstydama, atverdavau save svetimoms išpažintims. Guldavo į mane, į mano širdį, pasąmonę. Šitiek daug sukaupiau, kad nebeskiriu, kur viskas mano pačios, o kur kitų, prisiglaudėlių.
bundantis miestas
29 rugsėjo, 2017žavinga
kai lietūs lyja gausiai
ir rytas vangiai prausiasi
įsimylėjęs horizonto žarą
pabodusi nakties tyla
užleidžia dienai savo sostą
tarp mūrų didelių
į krūmus tupia paukščiai
gimtinės neiškeitę
į šiltesnį kraštą
pavaikščiosiu gatve
lig kvaitulio pažįstamą
ieškosiu šypsenos nutvieksto veido
sumurusiam bedvasiame fone
pro pravertą netyčiomis langą
skambės neapolietiška dainelė
piktoko ginčo trypiama
šermukšnis šėls viliotinyje
raudonom uogom
skubėdamas jaunuolis atsitrenks
į seną damą
atsiprašymui gal
pamėtės jai sulankstytą žodį
taip bunda miestas
ligi kraujo nudaužytais šonais
2016 – 09 – 29
Geras artojas ir žąsinu paaria
27 rugsėjo, 2017Lopinėlis dangaus pro užvertą langą. Vaiskiai melsvas lopinėlis. Jame lengvutė žąsies plunksna, šokinėjanti balto popieriaus lapu. Įtikėjusi savo talentu. Geriau nebūtų. Raidės gulė viena prie kitos į žodžius. Žodžiai jungėsi į mintis. Prirašyti tų minčių popieriaus lapai dabar dūlėja stalčiuje. Nelemta joms išvyst dienos šviesos. Nebuvo anuomet lemta ir dabar tėra tik lopinėlis dangaus pro aklinai užvertą langą. Plunksna nebešokinėja popieriaus lape, nedžiugina dailiai guldomos raidės į žodžius. Niekinis talentas. Talentas, kurio nė nebuvo. Tik įtikėjimas savimi. Savo gebėjimu žodžius iš niekur jungti į ganėtinai sklandžias mintis. Išmonė užpildyt tuštumą, kurios kitkas negebėjo užpildyt. Nei mėnuo, nei žvaigždės, nei pirmas drovus meilės jausmas. Tik tas begalinis troškimas kažką veikt. Ir tas kažkas plunksna rankoje. Geriau ar prasčiau pavykusi minčių išraiška. Prastokas mezginys, kuriuo vienas kitas pasigrožėdavo, pagirdavo ir nueidavo sau su vos pastebima pašaipėle lūpų kampučiuose. Per bailūs pasakyti tiesą. Į akis.