Liksiu inkognito

Prie atviro lango,
Prie į save
Atverstos knygos
Savęs pajautimas smaugia,
Lyg sloga vasaros karštyje.

Neatsiprašinėk

Žydi tulpės. Na ir kas.
Juk dilgėlės irgi žydi.

Laisva kaip paukštis

Esi laisva kaip paukštis,
Bet jau nenori niekur skristi.

Nuoga širdis arba ryto juodas jumoras

 

Savyje nieko neturiu,
tik nuogą nuogutėlę širdį,

Kliudė

Nėra pabaigos. Niekam nėra. Kiekviena ko nors pabaiga yra pradžia kažko kito, naujo.

be piktdžiugos

tenai už lango

paukščio skrydis

dangus ir tolumoje

ežero gelmė

šiluma tarp

daugiabučių pasiklydo

vaikšto vienumoje išguita

manyk ką nori

aš ne rasa po tavo kojomis

ne žolė pravirkdyta rudens šalnų

tiktai kurti siela negirdi

jonvabalių juoko iš po sniego

akli siela

tamsos šešėliuose nemato

atspindžių savaip ryškių

savaip blausių

tava ironija nemažta

rankas kai ištiesiu

lygu sparnus

į tolumas juk ne į aukštį

mano skrydis

su numatyta pabaiga

kuri kada nors bus

 

Be piktdžiugos

2017 – 09 – 30

Laikmena be personalijų

Įdomu, kiek manyje svetimų likimų glaudžiasi? Svetimų širdgėlų, džiaugsmų, svetimos laimės ir nelaimių? Kaip dažnai, net nesvarstydama, atverdavau save svetimoms išpažintims. Guldavo į mane, į mano širdį, pasąmonę. Šitiek daug sukaupiau, kad nebeskiriu, kur viskas mano pačios, o kur kitų, prisiglaudėlių.

bundantis miestas

žavinga

kai lietūs lyja gausiai

ir rytas vangiai prausiasi

įsimylėjęs horizonto žarą

pabodusi nakties tyla

užleidžia dienai savo sostą

tarp mūrų didelių

į krūmus tupia paukščiai

gimtinės neiškeitę

į šiltesnį kraštą

pavaikščiosiu gatve

lig kvaitulio pažįstamą

ieškosiu šypsenos nutvieksto veido

sumurusiam bedvasiame fone

pro pravertą netyčiomis langą

skambės neapolietiška dainelė

piktoko ginčo trypiama

šermukšnis šėls viliotinyje

raudonom uogom

skubėdamas jaunuolis atsitrenks

į seną damą

atsiprašymui gal

pamėtės jai sulankstytą žodį

taip bunda miestas

ligi kraujo nudaužytais šonais

2016 – 09 – 29

Geras artojas ir žąsinu paaria

Lopinėlis dangaus pro užvertą langą. Vaiskiai melsvas lopinėlis. Jame lengvutė žąsies plunksna, šokinėjanti balto popieriaus lapu. Įtikėjusi savo talentu. Geriau nebūtų. Raidės gulė viena prie kitos į žodžius. Žodžiai jungėsi į mintis. Prirašyti tų minčių popieriaus lapai dabar dūlėja stalčiuje. Nelemta joms išvyst dienos šviesos. Nebuvo anuomet lemta ir dabar tėra tik lopinėlis dangaus pro aklinai užvertą langą. Plunksna nebešokinėja popieriaus lape, nedžiugina dailiai guldomos raidės į žodžius. Niekinis talentas. Talentas, kurio nė nebuvo. Tik įtikėjimas savimi. Savo gebėjimu žodžius iš niekur jungti į ganėtinai sklandžias mintis. Išmonė užpildyt tuštumą, kurios kitkas negebėjo užpildyt. Nei mėnuo, nei žvaigždės, nei pirmas drovus meilės jausmas. Tik tas begalinis troškimas kažką veikt. Ir tas kažkas plunksna rankoje. Geriau ar prasčiau pavykusi minčių išraiška. Prastokas mezginys, kuriuo vienas kitas pasigrožėdavo, pagirdavo ir nueidavo sau su vos pastebima pašaipėle lūpų kampučiuose. Per bailūs pasakyti tiesą. Į akis.

***

klausi
kodėl laukiu
sugrįžtančių paukščių