Savyje nieko neturiu,
tik nuogą nuogutėlę širdį,
iš esmės tiktai motorą,
kraujui po kūną varinėti.
Taip jau nuskilo man šį
ankstų rytą savo širdį
šitaip pamatyti.
Be saldaus nektaro.
Ir ačiū dievui,
nes, supuolę smaližės bitės,
sumanytų iš manos širdies
sau korius sulipdyti.
Dabar gi aš rami, patenkinta
be galo pajutusi krūtinėje
savo širdį nuogą
(aišku, padorumo ribose)
ritmingam šokyje,
kai šėlsta rudenys,
prieš mus abidvi susimokę.
2017 – 09 – 30
Nemira 
Parašykite komentarą