Archive for 2017 rugsėjo

Dvi variacijos

26 rugsėjo, 2017

Dvi variacijos

ir ką daryt
ką man su savimi daryti
jei aš ta lubinų pražydusių (more…)

***

26 rugsėjo, 2017

Taip tyliai vakaras pakeičia apdarą,
apjuostą medžių senatve ramia;
ir du aštrius tavy pasaulius atveria,
į dangų kylantį ir šliaužiantį žeme;

Rainer Maria Rilke

Sekmas rytas

25 rugsėjo, 2017

Džiaugiuosi, kiekviena diena džiaugiuosi, kurios nušvintant sulaukiu. Nesvarbu, kad tas džiaugsmas sumišai su nerimu, baime, pagrįsta ir ne. Visaip būna. (more…)

Baltuoja galva vienišoji

24 rugsėjo, 2017

Iššokai iš visu greičiu lekiančios karietos. Gerokai aplamdė šonus, kratė, mėtė siaubingai. Todėl kad ne ta, ne tavo. Taip jau būna, kai įsėdi į karietą, skirtą ne tau. Čia kaip toje dainoj: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.“ (more…)

Brandymečio gira

24 rugsėjo, 2017

čia mano brandymetis
ko liečiat jį pirštais

(more…)

Vilties anatomija

24 rugsėjo, 2017
Viltis nesudėvima nei melo,
nei visagalio laiko.

(more…)

į nesumeluotą pabaigą

23 rugsėjo, 2017

tolyn
nuo lubinų žydėjimo
taku į kažką

(more…)

Ilgalaikis skrydis

23 rugsėjo, 2017

Stabtelėjau. Dėkinga rankai, laiku nutvėrusiai mane už apykaklės. Pati nebūčiau sustojusi. Taip ir būčiau žengusi tolyn, kur žarijų duobė. (more…)

Minčių labirintais

21 rugsėjo, 2017

Ilgas kelias į laimę turi išliekamąją vertę. Nors, kas yra laimė ir kokia jos išliekamoji vertė ar (ir) kas tai apskritai yra, vargiai kas žino. (more…)

***

21 rugsėjo, 2017

“Matyt žmogui kažkas negerai, jeigu jis nepatebi, kad buvo vasara, prieš imdamas mąstyti apie tai, kad atėjo ruduo.“ Herbjørg Wassmo. Septintas susitikimas