Dvi variacijos

Dvi variacijos

ir ką daryt
ką man su savimi daryti
jei aš ta lubinų pražydusių

***

Taip tyliai vakaras pakeičia apdarą,
apjuostą medžių senatve ramia;
ir du aštrius tavy pasaulius atveria,
į dangų kylantį ir šliaužiantį žeme;

Rainer Maria Rilke

Sekmas rytas

Džiaugiuosi, kiekviena diena džiaugiuosi, kurios nušvintant sulaukiu. Nesvarbu, kad tas džiaugsmas sumišai su nerimu, baime, pagrįsta ir ne. Visaip būna.

Baltuoja galva vienišoji

Iššokai iš visu greičiu lekiančios karietos. Gerokai aplamdė šonus, kratė, mėtė siaubingai. Todėl kad ne ta, ne tavo. Taip jau būna, kai įsėdi į karietą, skirtą ne tau. Čia kaip toje dainoj: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.“

Brandymečio gira

čia mano brandymetis
ko liečiat jį pirštais

Vilties anatomija

Viltis nesudėvima nei melo,

nei visagalio laiko.

į nesumeluotą pabaigą

tolyn
nuo lubinų žydėjimo
taku į kažką

Ilgalaikis skrydis

Stabtelėjau. Dėkinga rankai, laiku nutvėrusiai mane už apykaklės. Pati nebūčiau sustojusi. Taip ir būčiau žengusi tolyn, kur žarijų duobė.

Minčių labirintais

Ilgas kelias į laimę turi išliekamąją vertę. Nors, kas yra laimė ir kokia jos išliekamoji vertė ar (ir) kas tai apskritai yra, vargiai kas žino.

***

“Matyt žmogui kažkas negerai, jeigu jis nepatebi, kad buvo vasara, prieš imdamas mąstyti apie tai, kad atėjo ruduo.“ Herbjørg Wassmo. Septintas susitikimas