reveransas rudeniui

sakai
esu silpnaprotė
nes myliu rudenį nuogą

kai rauda šermukšnis
paskutine uoga
balas ir purvynę
ant negrįsto kelio
klampynei įtraukus batus
neapautas kojos gelia
medžiai supykę
ne glosto peša
skrybėlaitę nuplėšę
ant šakų tąso
išskrido klykiantys ilgesį
paukščiai
palaiminto kelio
jaučiuosi išskirtinė
rudeniui saulę pamynus
maigant pritvinkusį debesį
ant ežero kranto kur
melduose taisosi peržiemot
žioplos antys
giliam reveranse
viešai išpažįstu nostalgiją
rudens nuogai galybei

2016 – 12 – 17

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: