melancholija

slepiuosi
už rudens 

kimbu vėjui į atlapus
kam nuplėšė skarą
kutais padabintą
vienplaukė susivėlusi
bastūnė kiek per daug
save įsimylėjusi
pavydu
pavydu dūkstančiai
per naktį jaunystei
bet… juk
nevisas dar vaškas
ir nuo mano žvakės
nutekėjo
likęs karštą ranką
ant peties uždėjo
melancholija
palietus mano sielą
su aušra
iš debesies
primityviais lietaus lašais
per nevalytą lango stiklą
nutekėjo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: