Savęs suvokimas

Pajuokauju ir aš.
šiaip, iš neturėjimo
ką veikt.

Rasos krinta rytais,
atsitrenkia
į horizonto skaistybę.
Rasos krinta vakarais,
atsitrenkia
į horizonto neištikimybę.
Sunešiotos jauno ežero
bangos rūsčiai nusišypso
saulės laidoje
mano pajuokavimų nesupratę.
Bet… aš tik jų dėka
šiandien vis dar
ant rudens žiedo
suvokiu save
margaspalvių laukų
nemaria plaštake.
2017 – 10 – 22

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: