Savęs suvokimas

Pajuokauju ir aš.

šiaip, iš neturėjimo

ką veikt.

Rasos krinta rytais,

atsitrenkia

į horizonto skaistybę.

Rasos krinta vakarais,

atsitrenkia

į horizonto neištikimybę.

Sunešiotos jauno ežero

bangos rūsčiai nusišypso

saulės laidoje

mano pajuokavimų nesupratę.

Bet… aš tik jų dėka

šiandien vis dar

ant rudens žiedo

suvokiu save

margaspalvių laukų

nemaria plaštake.

2017 – 10 – 22