Tu tokia dosni,
vienatve, šėlstanti
tarp sumaitotų laiko
miesto mūrų.
Tu tokia dosni tyla,
nakties žibintams gatvę
maudant droviai
mergautine šviesa.
Tu gaudesiu dosni,
dosni balsais tenai
už lango, kur kalba du
aušros pažadinti.
Dosni juoku, kai skausmo
karuselė sukasi
pašėlusiu ratu.
Sulinkęs džiaugsmas
bučiuoja tavo dosnią ranką,
žieduotą jazminais baltais.
2017 – 10 – 23
Nemira 
Parašykite komentarą