Vienitėlės

Visą naktį bučiavo skruostus
vienatvė.
Glostė plaukus šiurkštoka ranka.
Ir kuždėjo meiliai į ausį,
kad iš vakaro klojo man patalą,
ne pūkų, ašutinį,
bet užtat meiliai.

Tiek jau to tos vienatvės varguolės,
nedalingos lyg būtų manoji dukra.
Mes abi viena kitą rykšte
išvanojam,
viena kitą myluojam
slapčia.

Ką daryt, jei pilnatvė tik rūdys.
Pilnatis jei nuklydo delčia.
Gluosnis dūsauja vienas
į šėlstantį rudenį.
Klevai varva raudona
varsa.

Nenustygstanti mano vienatvė
akimis smaragdų
žalsvų.
Vienitėlės judam į krantą
kur žiedai tik
alyvų baltų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: