Netyčia

Pasiilgau tavo balso,
ironijos akyse,

kai lyg netyčia
medžio šaką nulaužei,
o man gailu iš širdies.
Nuklystu atminties labirintais,
į takelį bendros praeities.
Siela verčia
iš naujo dabintis
tuo kas buvo ir kas dar yra.
Juk tikrai tiktai,
patikėk, tikrai
iš netyčių
plaukuose viešpatauja žiema.
Veiduose virpa rytas su saule,
net jei lyja lietus netyčiom.
Tu prabilk.
Tavo balsą išgirsiu
iš už tūkstančio varstų.
Be ironijos lyg netyčia
lūžtančioms
medžio šakoms.
2017 – 10 – 27

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: