(Ne)pikta dvasia

Aš visada namie.
kai lietūs lyja
ir kai saulė šviečia, 


ir pūgoms siautėjant
už lango.
Tau visada namie
šviesia bure,
maldom tave
nuo klystkelių bandau
apsaugoti.
O tu manai,
tavoje ramioj palaimoje
tesu pikta dvasia.
Manuose namuos
žvakelės jaukios dega,
ne žaltvykslių šviesos,
klaidinančios tamsioje nakty.
Esu namuos,
į kuriuos visi takeliai veda.
Kol jie yra,
ar spėsi dar užsukt į juos?
2017 – 10 29

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: