***

Esu tokia iš daugtaškių, kablelių ir brūkšnių. Be taškų. Bet ir be skliaustų… Manyje nėra pabaigos, nieko išbaigto. Nieko niekada ir neužbaigdavau, palikdavau, numesdavau, atidėliodavau… Tokia ir likau. Tašką padės už mane kiti, kada panorės. Tie, kurie užbaigia viską, ką pradėję. O aš net daugelio sumanymų, sumąstymų ir norų net nemėginu pradėt įgyvendint. Taip ir lieka viskas plane, svajonėse. Surimuota nemigos naktimis. Tie mano liūliuoti, myluoti kūdikiai iškeliaus kartu su manimi amžino poilsio. Be ašarų ir be apmaudo liks užmarštyje. Nebus jokio pratęsimo. Jo labiausiai ir nemėgau. Neužbaigtumas, neišbaigtumas – jėga. Kas jau su aiškia pabaiga, nublanksta, netenka vertės, neskamba nei liūdnai, nei linksmai. Už to jau nieko nėra. Ir mąstymo nėra, nėra varomosios jėgos. Sąstingis. O kai nėra pabaigos, tai tegul sumąstymą velia kiti. Kaip nori, sumano,geba… Laisvi ir nevaržomi mano nurodymų ir pageidavimų…