Laukimas

Nekaltinu neko,
ir savęs nekaltinu.
Tik rudenėja sodai
seniai parduotoj tėviškėj
prie pelkių.
Tik savo praradimų naštą
tempiu žvyrkeliu duobėtu.
Kad taip suspėt dar
į praradimų kalną savas
kaltes ir nuodėmes sudėti.
Kad taip suspėt pavasariu
alsuojantį peizažą akim aprėpt,
širdimi prie jo priglusti.
Seniai parduotoj tėviškėj prie pelkių
ošia tėvo drebulė
laukime parimus.

Laukimas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: