Nekaltinu neko,
ir savęs nekaltinu.
Tik rudenėja sodai
seniai parduotoj tėviškėj
prie pelkių.
Tik savo praradimų naštą
tempiu žvyrkeliu duobėtu.
Kad taip suspėt dar
į praradimų kalną savas
kaltes ir nuodėmes sudėti.
Kad taip suspėt pavasariu
alsuojantį peizažą akim aprėpt,
širdimi prie jo priglusti.
Seniai parduotoj tėviškėj prie pelkių
ošia tėvo drebulė
laukime parimus.
Laukimas
Nemira 
Parašykite komentarą