Archive for 2017 spalio

Chuliganė

30 spalio, 2017
Nusikaltau ar prasikaltau. Nepriimu palinkėjimo saulės spindulių. Tiksliau nesureaguoju. Gal man jų jau per daug, tų saulės zuikučių, belakstančių baltomis mano kambario sienomis, bandančių sušildyt kiek atvėsusius jausmus ir prikelt gyvenimui trečiam mano besirengiančią, bet niekaip nepasirengusią išeiti sielą. Mano beveidę ir bevardę sielą. Labai ją myliu. Tokią iš dalies dvasingą, iš dalies absoliučiai tuščiavidurę…

(more…)

klaiku

29 spalio, 2017

per ryškūs žodžių potėpiai
per daug nutylėtų tiesų

(more…)

žemuogė vienužė

29 spalio, 2017

Toks piktžolėm apaugęs takas,
ir žemuogė, sušalusi prie jo.

(more…)

nesakyk Jūsų

29 spalio, 2017

aš ne Jūsų
aš tavo
juk kadaise kartu
nuodėmės saldų obuolį kandom
juk kadaise tikėjome meile
skamba banaliai
lietui veidą prausiant?
septinstygės gitaros tik
viena styga likusi
nebeklauskime viens kito
ar širdyje kas nors likę
atsakymas bus abiems
pragaištingas melas
(more…)

Lėtas šokis

29 spalio, 2017

Šiandien mano šokis lėtas. Lietaus fone visi judesiai klaikiai nerangūs. Baisu paslyst, nors jau slysta ne kartą. Vėjas pašaipūnas neša lapus į veidą. Šlapius. Prilimpa. Nubraukiu ranka. Lieka drėgnas įspaudas. Nepavadinčiau bučiniu. Būtų klaida. Šiandiena nekvepia nei kava, nei čiobrelių arbata. Nyki šiandiena. Tokių buvo ir dar bus šimtai. Kai stringa viskas. Pradedant naujamadiška technika ir senamadiškomis mano mintimis. Ir tik iš įpročio ir dar daugiau iš pagarbos kitiems noriu teigti, kad viskas gerai mano padangėje. Saulytė blykstelėjo pro langą. Galbūt kažkuriame sakinyje pritrūko skyrybos ženklų. Nieko tokio. Skyrybos, dar kitaip vadinamos takoskyra, gyvenime ir taip apstu. Žvilgsnis bėgioja nuogomis medžių šakomis. Nėra už ko jam užsikabint. Geriau žvelgt po kojomis, kad laiku pastebėt savo kritimą. O gal ir ne. Nežinau kaip kada geriau. Šiandien balansuoju tarp lietaus ir saulės. Nerangiai, bet atkakliai, šokio žingsneliu. Kas bus, tas. Kaip bus, taip. Esu dėkinga kiekvienam savo noru užklydusiam ar per klaidą patekusiam į mano erdvę. Šios dienos šokis liks neužbaigtas. pratęsiu rytoj. Be skubos, nes skubėt nebėra kur…

Grąža

28 spalio, 2017

Tai tik pokštas
ryto kasdieninio,
šalnų akibrokštas
rudens fone.
(more…)

Mano minoras

27 spalio, 2017

Kodėl susitikę žmonės vienas kitą apgaubia klausimais: “Kaip gyveni? Kaip sveikata? Kaip tavo nuotaika?“ Užuot sustoję ties : “Velniškai malonu tave matyt.“ (more…)

Kas rytinės vaišės

27 spalio, 2017

Ilgalaikiai mano ūkai.
Nesiraukyk, (more…)

Netyčia

27 spalio, 2017

Pasiilgau tavo balso,
ironijos akyse, (more…)

***

26 spalio, 2017

Skrenda lapas, vėjo globojamas. Nieko nesuvokdamas, nieko negalvodamas, todėl kad vėjas to nori, todėl, kad laikas atėjo skristi. Numes vėjas, nes pavargo, lapą ant žemės, ant grindinio, į ežerą ar upę. Toks jo likimas, to skrendančio lapo. Gera lapui. Jokio galvojimo, jokio godojimo, sielvarto jokio, kad medį paliko ar medis jį numetė pasenusį, pageltusį, susiraukšlėjusį. Šitiek netiesos aplink, šitiek melo, veidmainiško gerumo vaikšto. Prisimeilina ir įkanda į ir taip jau geliančią vietą. O tu šypsaisi, nes viskas praeina ir viskas pavirsta į nieką, net ne į dulkę, į absoliutų nieką. Be kvapo, be skonio, be išlikimo. O vis tik kokia didybė, kokia galia to nieko be jokios vertės…