Archive for 2017 spalio

Irstantis nėrinys

26 spalio, 2017

Peršoki tylą
ir pirmyn
į gatvės triukšmą.  (more…)

Rapsodija

26 spalio, 2017

Lietaus rapsodija už lango.
Kažkas ir vėl vienatvėj graudžiai
saksofoną virkdo.  (more…)

Paleidžiu ilgesį

25 spalio, 2017

Paleidžiu ilgesį nesudėvėtą.
Tegul pavaikšto vienas
rudenėjančiais laukais. (more…)

Vienitėlės

25 spalio, 2017

Visą naktį bučiavo skruostus
vienatvė.
Glostė plaukus šiurkštoka ranka.
Ir kuždėjo meiliai į ausį,
kad iš vakaro klojo man patalą,
ne pūkų, ašutinį,
bet užtat meiliai.
(more…)

Paklausi tyla

25 spalio, 2017

Man šiandien šitaip jaukiai gera.
Gal aplankysi. (more…)

Dosni vienatvė

23 spalio, 2017

Tu tokia dosni,
vienatve, šėlstanti
tarp sumaitotų laiko
miesto mūrų.  (more…)

Savęs suvokimas

22 spalio, 2017
Pajuokauju ir aš.
šiaip, iš neturėjimo
ką veikt.

(more…)

Neramus ruduo

22 spalio, 2017

Toks neramus ruduo. Tiek daug vėjo jame. Kiek per daug. Taip įkyriai mane kamantinėja, ar ilgai pasiruošusi nekalbėt, kalbėt puse lūpų. Lapai abejingai palieka šakas. Jiems nė motais medžių nuogumas. Vietomis susiglaudžia į krūvas, vietomis pavieniai grindiniu lakioja. Jie nieko nešvenčia, dėl nieko neliūdi. Bejausmiai lapai. Suvytę, šalnų pakąsti, išbučiuoti rasos. Anksčiau mokėjau sugauti vėją, kalbėt su juo. Dabar tik stebiu pro langą jo dūkimą. Abejingai. Man tas pats, kad įlėkęs pro atvirą langą, nuplėšia užuolaidą. Reikės lipt ją užkabint? Nebūtinai. Nieko tokio, kad kurį laiką netvarkingai karos ir praeiviai gūžčios pečiais, smerkdami nevalyvą šeimininkę. O iš kur žino, kad ne šeimininkas? Daugeliui vyrų juk nerūpi netvarkingai nukarusi užuolaida. Tik ne mano tėčiui. Tam visada viskas rūpėdavo. Nepaveldėjau iš jo tvarkos gebėjimų. Ne. Tik tylą ir tylėjimą į kitų kalbėjimą.
(more…)

melancholija

22 spalio, 2017

slepiuosi
už rudens  (more…)

***

22 spalio, 2017

Nepilk man vyno degančio
į taurę krištolinę.  (more…)