tobula?

tobula saulė
viržiais žemė išdegė
kiek kitaip tobula
pasekmių jūra
tai gili
tai tik iki kelių
guodiesi

atsipeikėju

nedega ugnis
tuščias sielos židinys
kaminas rūksta tyla
susigėdusi vaikšto širdis

***

Galvoju įlįst į kaminą ir išlįst iš jo juoda. Šiaip, juoko dėlei. Ar kad juodi benamiai katinai sprogtų iš pavydo. O tai vaikštau mamos laikų šilkine suknia pasidabinusi. Sukeliu juoką, aidas net girdėti už girių, kurių seniai mūsuose neregėt.

Du ryto haiku

Rytas virš upės.
Sklaidosi miglos baltos
Aistros užgęsta.

***
Ateik su pūga.
Prikelk manąją viltį.
Viskas miražas.

Tobulybė

Nesu tobula. Nei kitiems, nei sau. Net nežinau, kas tai yra. Retas grožis, nuostabus, sugyvenamas charakteris, išskirtinis protas, talentai ar dar kažkas.

***

Pakštelėjau žmogui į skruostą. Atšlijo. Ne iš pasibjaurėjimo. Ne. Iš netikėtumo. Geriau būčiau to nedariusi. Pati dabar traukiuosi atatupsta. Žingsnis pirmyn, du atgal. Ir kiekvienas savo keliu. Linktelim prasilenkdami.

Saulėti pirštai

Saulėtais pirštais
kedenu tavo plaukus,
skruosto šilką liečiu,
sušildau, nedeginu.
Saulėtais pirštais
įrėžiu į širdį žodį,
kaip pasaulis seną,
kaip Dangus šventą.

tarp Dangaus ir Žemės

per daug
rudens lapų
buvo prikritę 

be datos

nesu prarasta
gyvenu vaikštau myliu
kasdienę duoną kremtu
rasas išbraidau rytines
vakaro skausmą priglaudžiu 

Ilgalaikis skrydis

Stabtelėjau. Dėkinga rankai, laiku nutvėrusiai mane už apykaklės. Pati nebūčiau sustojusi. Taip ir būčiau žengusi tolyn, kur žarijų duobė. Įkritusi ir virtusi tik pelenų sauja. Prieš laiką. Nes laikas jais virst neatėjo.