***

Galvoju įlįst į kaminą ir išlįst iš jo juoda. Šiaip, juoko dėlei. Ar kad juodi benamiai katinai sprogtų iš pavydo. O tai vaikštau mamos laikų šilkine suknia pasidabinusi. Sukeliu juoką, aidas net girdėti už girių, kurių seniai mūsuose neregėt.

Kai vėl sužys kieme akacijos, ant jų visą pamazgų statinę išpilsiu. Kad nekvepėtų svaigiai, nes kvapas tas juk jau nešiuolaikinis. Vietoje beržų, sulą laistančių, rąstus statmenai sukalsiu. Tegul ramsto suskydusius jausmus. Vis bus kažkoks nusiraminimas sielai super moderniai. Pabodo mėnuo po dangų vaikščiojantis, sugrūsiu jį į maišą zuperinį, į nesustingusio betono duobę įmesiu. Kam senienas kokias saugoti. Suras gal ateinančios kartos, nuo modernumo pavargusios, ištrauks, išlaisvins ir paleis į sutingusį nuo dabartinio sapaliojimo dangų. Tegul atleidžia man gamtos draugai ir mylėtojai. Visas gulbes ir gulbinus sunaikinti laikas. Jie savo misiją žemėje baigė. Visas grožis dabar tėra kaminas suodinas, iš kurio dūmais išlekia viskas, ką sukūrė kvailumo pagauti protėviai. Jūra tokia buvusi didinga, dabar spjaudo uoliai pati į tą savo didybę. Nei baltų, nei juodų putų, tik spjūviai į veidą. O šiaip jau net ne jūra, tik bala gerai ištvinusi. Tai ir spjaudosi atliekomis, joje per tiek metų nuskendusiomis. Jei žinotumėt, jei gebėtumėt pamatyti, kad dabar dabartinis menas velka kojas, jas vos gebėdamas ant žemės pastatyti. Atsirėmęs į būtąjį laiką, jį dergia, o iš tiesų, klibis toks, iš jo sau ramentus meistrauja ir grožisi pats savimi. Nekreipia dėmesio, kad žmogui nuo jo kūnas pagaugais eina. Sielai peno nerast jame. Bet juk ir siela tėra dabar mėšlas prieštvaninis. Nereikalingas simbolis, kuriuo mūsų protėviai ir tėvai save ramino, manydami į Dangų jos dėka patekti. Arbatinis švilpia įdūkęs, kad neskubu iš jo ryto ištraukti. Ne garų, painiavos pilna virtuvė. Popieriniu rankšluosčiu apsivyniosiu kaklą. Gal bent taip įmušiu modernų meną į savo kietą lyg granitas kaktą.