atsipeikėju

nedega ugnis
tuščias sielos židinys
kaminas rūksta tyla
susigėdusi vaikšto širdis


bundančio miesto gatvėmis
numetu ją
ant nulekiančio
traukinio stogo
kam ji man senstančiai bobai
kažkur kažkam nugabens
traukinys
tas kažkas turės dvi
jauną ir mano su mano
metų monograma
atsipeikėju
dar ne dabar
dar ne laikas
padovanot save
traukinio nubėgantiems
ratams
liksiu ant tilto
besidraikančiu
pageltusiu laikraščiu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: