atsipeikėju

nedega ugnis
tuščias sielos židinys
kaminas rūksta tyla
susigėdusi vaikšto širdis

bundančio miesto gatvėmis
numetu ją
ant nulekiančio
traukinio stogo
kam ji man senstančiai bobai
kažkur kažkam nugabens
traukinys
tas kažkas turės dvi
jauną ir mano su mano
metų monograma
atsipeikėju
dar ne dabar
dar ne laikas
padovanot save
traukinio nubėgantiems
ratams
liksiu ant tilto
besidraikančiu
pageltusiu laikraščiu