Įstrigusi

Noriu laukinės obels žydėjimo. Jos rūgščių obuoliukų. Saldumo aptekusi. Iki soties priragavau per metus. Poreikis rūgšties su karčiu prieskoniu nepakenktų. Nuplautų šypseną nuo veido. Būtų graži rūgšti mina.

Vaje kaip pasenčiau. Iš kart dešimtimis metų. Šypsena jaunina. Neslėpsiu. Neįmanoma nuslėpt, kas akivaizdu. Jaučiu tą poreikį save jauninti be paliovos. Kiekvieną dieną. Plačiai šypsausi, Gaivinu veidą. Kaip kitaip begalėčiau save pamaloninti. Kiti juk nelabai supranta. Nieko nesiūlo, tai tenka pačiai sumąstyt kaip neleist sau … senti. Bet noriu laukinės obelies vaisių ir gana. Toks saldus mano gyvenimas. To kartumo kartėlio trupinys nubyra nuo kieno stalo. Net pakelti ir pasiimt nėra kaip. Mažytis tenka mano daliai. Net nevertas dėmesio. Taigi ieškau tos laukinės obels. Jos pavasarinio žydėjimo. Bitės nepaiso, kad ji laukinė. Nektaras jos žiedų saldus be galo. Tik vaisiai paskui kažkodėl rūgštūs. Man tiktų. Man, kai vienutėlė slankioju po savo dūšią, galiu ir pasiraukyti kiek. Ir senti. Niekur nuo to niekaip nepaspruksiu? Taip manot? O vat ir netiesa. Jei visą laiką šypsosiuosi į jus iš ekrano, manysit, kad nesenstu. Nejaunėju žinoma. Bet ir nesenstu. Stabiliai nesena. Tokia įstrigusi laukinės obels karčiai rūgščių vaisių paieškoje…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: