preliudija į nekaltumą

aš tokia nekalta

nuogų medžių paunksnėje

laikui vagiant mano mintis

tokia be nuodėmių

kurios kutena pažastis

neleisdamos užmigt

mano rūbas siūtas

iš ūkanų nuo gimtų ežerų

ten nuo vėjų kuprotuose melduose

glaudžiasi mudviejų bučinys

aš tokia paprasta

tik iš kūno kraujo ir sielos

kurioje ir tamsi diena ir

šviesi džiugiu ilgesiu naktis

aš nekalta

juk ir saulė meilinasi dangui

pašiurpusi nuo abejingo debesies

2017 – 12 – 29