preliudija į nekaltumą

aš tokia nekalta
nuogų medžių paunksnėje
laikui vagiant mano mintis

tokia be nuodėmių
kurios kutena pažastis
neleisdamos užmigt
mano rūbas siūtas
iš ūkanų nuo gimtų ežerų
ten nuo vėjų kuprotuose melduose
glaudžiasi mudviejų bučinys
aš tokia paprasta
tik iš kūno kraujo ir sielos
kurioje ir tamsi diena ir
šviesi džiugiu ilgesiu naktis
aš nekalta
juk ir saulė meilinasi dangui
pašiurpusi nuo abejingo debesies
2017 – 12 – 29

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: