Dialogas su savimi

Gal bent pavasarį pabūsiu
pasaulio bamba.
Bent jau sau.
Tik nesakyk, kad niekad nenorėjai
virš jos iššokt,
smagumo taurę iki galo lenkdamas.


Gegužės naktį,
sodams į baltumą smengant,
iki mėnulio ir atgal nesidrovėdamas
kelius tik sau atrast.
Į vyšnios kvapnią šaką įsitvėręs,
nemėginai stipriųjų patyčias iškęst.
Visi nagais ir dantimis kabinamės
į birų smėlį. Prie jūros ar prie upės?
Lyg būtų tai svarbu.
Svarbiau, ar gebėsiu išlaikyt save
virš smėlio ar leisiuosi užpustoma
birios alsos.
2018 – 01 – 27

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: