Be ateities

Kalbini, mane iš ryto
klausimu, kuris neturi
jokios ateities.
Tiktai duris norėdamas
praverti į išvargintas
tylėjimu mintis.
Blausi šio rytmečio
spalvų paletė,
pripildyta įgrisusios
juodai kavos kvapų.
Atsakymas seniai jau
nulipdytas iš pabarstytų
žvirbliams duonos
trupinių.

už ką esi

už ką tu
už tai kad būčiau
ar išeičiau
vakarojimo nelaukus
dienai tempiant
savo perteklinę naštą

Saugumo garantas

Renku.
Susenusias pėdas
iš pajūrio smėlio.
Iki jūros ir nuo jos
atgalios.

Truputis manęs

Savo dieną
pradėsiu nuo AŠ.
Ar skaudės tau?
Ar gal lėčiau suksis
tavo automobilio ratai?

***

Žiūriu į žiemą kaip į piktą pamotę. Mintys šerkšnu ant medžių pakibo. Tokios nerangios. Po vieną sugrįžta, užantyje pasišildo ir vėl bėga, žiemos išdaigų paviliotos. Žiūriu kiekvienai išbėgančiai pavymui. Nei liūdžiu, nei džiaugiuosi.

Mėta

Abejonių aibė

Prisakė sau, daugel kartų, tylėt, nekalbėt, nerašyt, nepiešt, neatsakyt, neskambint… Veltui. Ranka siekia plunksnos, pieštuko, telefono, lūpos veriasi žodžiams, širdies maitintiems. Pati žino, kad kalba, rašo tik per pusę lūpų, su nutylėjimais į esmę.

Paviršiumi glosto nuglosto skaitančius, klausančius. Todėl ir dėmesio kriaukšlė ant stalo numesta riogso. Sudžiuvusi tokia, pačiai jai atgrasi. Nieko nekaltina, savimi bodisi, save bara. O kas iš to? Tokia jau jos prigimtis. Savo ir save pasilikti sau. Turėtų draugės ir pažįstami priprast, suprast ir nesmalsaut. Ypač tuomet, kai ji pati nelabai žino, kas ir kaip, nėra tikra, abejoja. Kai viskas dar, kaip sakoma, šakėmis ant vandens rašyta. Bus taip ar kitaip, kas žino. Plaukiodama po internetą, rado žodžius, įrėžtus į beržo tošį. Atvirai, be skrupulų visiems ištaškyti jausmai, visų pasimėgavimui. Be parašo, neaišku kieno. Bet kam beržą niokoti? Kuo jis čia dėtas, jei kam skaudu, pikta, džiugu ar meilė apsėdo ir nepaleidžia. Mėta suglumsta nuo savo minčių. Atsirado mat teisuolė, beržo gailinti. Geriau va savęs pagailėtų. Vėl sukonfliktavo su drauge.Per tą savo atsargumą, neplepėt, jei nėra tikra, kad taip, o ne kitaip yra. Ir tas draugės klausimas. Kaip rykšte per sėdyne, jei ne blogiau: “O iš kur tu žinai?“ Tai jei Mėta kalba apie save, tai gal žino. Kas gali geriau už ją pačią žinoti. Jei pasakoja apie dukrą ar sūnų, tai irgi mano, kad gal žino. Po to klausimo – rykštės ir nesako nieko daugiau. Vėl negerai, nes va nepasakoja. Sėdi dabar suglumusi, su mintimi kariauja: Čia ji keista, ar žmonės keistuoliai. Kaip darysi, bus vis tiek negerai. Paskambintų. Telefono numerio neištrynė, nors draugė buvo prisakiusi ištrint. Po paskutinio pokalbio. Aiškiai supykusi. Bet juk ir vėl pasakos ne viską..Tą pasakys, aną nutylės. Nes ir dabar nieko dar nežino tikrai, nėra tikra. O gal tiesiog savo kalbėjimu bijo sutrukdyt kažkam geram, išvyt, neleist įsitvirtint vaikų gyvenime. Mėta žvilgteli į laikrodį. Nusiramina. Dar tik šešios ryto. Skambint anksti. Taigi neskambins. Iš abejonių pažadina arbatinuko švilpesys. Karštos arbatos puodelis kaip tik, kai mintys daugtaškiais virsta. Mėta praveria balkono duris. Ne į save, į kambarį, pilną abejonių. Draugiškų ir nelabai.

Ties ribiniu tašku

Norėčiau stabtelėti.
Ties ribiniu tašku.
Sustot ir nebežengti
mažumėlę pirmyn.

nutilusi volungė

buvo vakaras
ir aš jame
ne vienadienis lapas
nuo klevo
volungė užmigo manyje

Vakarojimų vertė

Paliksiu vakarojimą kitiems.
Ilgesį paliksiu už juo
numinto slenksčio.

***

Kai žmogų paleidi, visai paleidi eit savo taku, su juo kartu išeina ir visos jo tau padarytos nuoskaudos. Kalbu iš patirties. Tuomet prisimeni tą žmogų be kartėlio, ramiai ir tik tai, kas buvo tarp jūsų gero.