Nuoskaudos po skepetą

užrišk man balto šilko skepetą
tik nedėliok manęs iš nuoskaudų
tegul išlieka siela neaižyta
tobulai primityvių akordų

“Esmeralda“

(2016- 02 – 28)
barstau savo tylą
pro nevalytą po žiemos langą
į žalią kiemo veją
per šilta žiema buvo
žolės pakąst nukąst nespėjo
barstau savo ilgesį
į žolę po žiemos tik kiek susmurgusią
rasa rytmetinė sugeria godžiai
savojo niekada juk nepatyrė
barstau savo buvusį laiką
neužmirštuolę
valau savo vienatvinį guolį
kaip papuolė
meilės trupinius surenku
į skardinę dėžutę senovišką
nuo “Esmeralda“ ledinukų
kažką išsaugoti sau reikia
meilės trupiniai ne
gailesčio vanduo lašais
Kvazimodui iš Esmeraldos rankų

Moteris

Prie kasdienių darbų. Kas tie jos kasdieniai darbai? Ne tiek jau jų daug, kai gyveni viena, o ir kambarėlis tik vienas. Nušluostyti dulkes, kurios nesuprantamu būdu būtinai aplimpa baldus, nugula per dieną ir net matomai naktį pakankamai storu sluoksniu, nors rašyk ant jų pirštu. Moteris kruopščiai valo tas dulkes. Va net ant albumų tos prakeiktosios nusėdusios. Ji pakelia albumą. Iškrenta trys nuotraukos. Kiek aptrintos jau nuo laiko, nuolatinio žiūrinėjimo. Dvi, matyt, jos pačios “šedevras“. Kokybė, kad padovanok tik. Niekaip taip ir neišmoko tada fotografuot brolio atiduotu fotoaparatu “Smena“. Nustatyt reikėdavo diafragmą, ryškumą, dar kažką ten. Jau nepamena. Dabar modernu, nieko nereikia. Cvakt ir nufotografuoja. Moteris atsisėda ant sofos ir žiūrinėja iškritusiais iš albumo vaikystės laikų nuotraukas. Mama skuta bulves.. Paprastute suknele kiemelyje prie tos sukrypusios bakūžės. Vienas suknelės skvernas įkritęs į taip vadinamą “baleiką“ (apvalus didelis daiktas, į kurį pripildavo vandens ir, kai tas sušildavo saulėje, pliuškendavosi jame. Beje toje “baleikoje“ir skalbdavo). Mama šypsosi kiek. Jai patikdavo fotografuotis, tik va pozuot nemėgdavo. Laiko nelabai buvo. Amžini darbai. Moteris pamena gerai. Mama valdinga buvo, nelabai su ja pasiginčysi, nelabai paprieštarausi. Nors neteisi bus, nenusileisdavo ir gana. Tėtis tai ir nesiginčydavo. Pakreipdavo savo kepurę, tokią su kozirkiuku, ir eidavo prie darbų. Ir, žinoma, darydavo kaip jam reikia. Protinga, mąsto moteris. Šitaip barnių ir nebūdavo. beveik nebūdavo, o jei ir kildavo, tai mama ir rėkaudavo praktiškai viena sau. Tėtis tylėdavo ir šypsodavosi į ūsą. (Perkeltine prasme, nes ūsų neturėjo. Tiesa, pasakojo, kad eidamas į armiją buvo užsiauginęs, o armijoje šast ir nusiskuto ūsus. Ta turėjo nemalonumų, kad sugalvojo išvaizdą pakeisti. Gal girdi dezertyruot susiruošė.) Gera buvo mama ir kaip žmogus geras. Su visais kažkaip sutardavo. Mokėjo sutarti. Rėždavo tiesą į akis be užuolankų, o, žiūrėk jau kalba, juokauja. Kaip čigonas koks. Moteris atsidūsta. Jai taip niekaip neišeina. Jei tik kam paprieštarauja, pasako tiesą į akis, tuoj įsigyja priešą ar tiesiog nedraugą. Taigi mama. Kaip seniai jau kalnelyje. Tikra ta žodžio prasme ant kalnelio guli. Kažkaip dažnai sapnuot mamą pradėjo. Oras geras, žiemos jau kaip ir nėra. Gal aplankyti reikėtų kapelį. Nes va niekada tėtės nesapnuodavo. O neseniai kažkaip abu sapne aplankė. Sapno nepamena, bet kad abu tai taip aiškiai matė. Nerimsta ko jų sielos. Gal jau ją pas save kviečia ar gal kapams kas nutiko. Ar maža vandalų priviso. Tiems nieko švento nėra…

Klevų ašaros

Laukiu. Kad pravirktų klevai už lango. Ne rasomis iš ryto ar vakarinėmis, ne sula iš šerdies. Laukiu ašarų pumpurais. Kodėl man atrodo, kad klevai jais verkia? Juk visur skaitau, kad jie šypsosi pumpurais. O man atrodo, kad tai klevo ašaros, švelniai žalsvos klevo ašaros. Nes jis žino, kad trumpalaikis jo lapų žaliaskaris apdaras. Rudenį pagels, paraus ir nukris mums po kojomis. O mes trypsime juos, kaip kartais trypiame net savo pačių brangiausių žmonių likimus. Kiemsargiai sušluos keiksnodami tą buvusį grožį, išveš už miesto į nebūtį. Mes juos pamiršime ir kitą pavasarį vėl verks klevai žaliais pumpurais, Toks trumpalaikis grožis. Tryptas sutryptas. Kodėl mes taip negailestingai trypiame vienas kitą, ėdame, niokojame mumyse gėrį ir grožį. Vieni valingai, kiti gal ir ne. Neperlipame per savo jau iki dangaus išaugusį ego, nė per žingsnelį, nė per colį nenorime nusileisti, pripažinti savo kaltę. Sunku atsiprašyti? Ar būtina? Atsiprašymas visiškai nieko gali nereikšti. Užtenka ateiti, prieiti, priglust ir artumu patylėt. Mes tokie trumpalaikiai šioje žemėje svečiai vieni ilgiau, kiti trumpiau. Ką susikuriame, tą patys ir suardome, suniokojame. Šeimas, draugystę, meilę, pagarbą… Ieškome kaltų aplink, visai nežvilgtelėdami net kreiva akimi į save. Mėginame išlikti švarūs, nekaltučiai, tik nuskriausti ir apgauti ano ar kito. Sėdime ir laukiame. Gal viskas kažkaip savaime susitvarkys. Be mūsų pastangų, be noro perlipt savo ego, nusileist mažumytį, kad išsaugoti bent nykstančią savo paties savigarbą…

Tokia buvo sunki žiema. Su blogio priemaišom, pykčio iškreiptu veidu. Laukiu žalio klevų verksmo. Su saulės spinduliu ašarose. Laukiu…

2016 – 02 – 28

Vidurnakčio muzika

Prabudau.
Vidurnaktį.
Skambėjo muzika.
Garsi, kažkuo labai sava.
O gal tai sapnas buvo iš
svajonių piligrimų,
keliaujančių man
visiškai nežinomais keliais.
Neerzino, nežadino į nemigą.

Erdvės

Norėčiau būt sava tavo bekraštėje erdvėje. Nematoma musele, uodu, voreliu iš gerųjų fėjų pasakų. Pavasaris dar nekrykščia už lango. O ir manyje to pavasario nelabai. Tai ir sukinėjuosi už tavo erdvės. Seniai jau nurodei man mano vietą už jos. Metu žvilgsnį iš tolo į tavąją erdvę su viltimi, kad tau viskas gerai. Matau, kad ne, ne viskas gerai ir ne visada taip, kaip sakai. O ir matyti nereikia. Jaučiu. Mano pajautimas stipresnis už mane pačią ir už tavo neišsakytas tiesas, ir už tavo išsakytas netiesas. Giluminis. Jo neapgausi. Graužia mane iki galutinio sunaikinimo. Nes negaliu padaryti, kad tau būtų gerai. Jau negaliu. Ne mano jėgoms, ne mano valioje. Manyje nėra pakankamai pavasario. Ir į savo erdvę manęs neįsileidi. Gal taip ir teisinga. Viską savo pasilikti sau. Juk iš esmės ir aš viską, kas mano, akylai saugau savyje. Neįsileisdama į savo erdvę praktiškai nieko. Net ir tavęs. Taip ir sukinėjamės kiekvienas savo erdvėje su savo tiesomis ir ne, su savo džiaugsmais, liūdesiu, savo viltimis ir nusivylimais. Ir kiekvienas kas sau laukiame sukrykščiant pavasario. Ir vėlgi kiekvienas savaip, pagal savus dėsnius ir tikimybių teorijas. Abu mes skirtingose situacijose ir skirtingu laiku suriksime VIVAT ir EUREKA.

Laiškas

 

Ar neatrodo,

kad per daug viskas paprasta.

Jokio stebuklo. Kasdienė rimtis,

tas pats šurmulys ir sniegas,

girgždantis sniegas.

Susireikšminęs,

lyg būtų svarbus tiktai jis.

Ten, už lango,

per naktį žiburys,

ten gal serga žmogus

ar motina supa vaikutį glėby.

Viskas taip paprasta.

Turėtų būt aišku.

Galvoje zvimbia mintis,

kažką svarbaus būsiu praleidusi.

Skambino prie durų, nėjau atidaryt.

Kelinta diena telefonas tyli.

Laukimas skilo lyg žirnio ankštis.

Būtų gerai, jei pažirtų perlais.

Nuriedėjo jauduliu.

Bet susireikšminęs.

Kaip ir girgždantis sniegas.

Neskiriantis dienos nuo nakties…

2018 – 02 – 27

Lėkštas jumoras

Užlipau į pastogę.

O ten lietus

savo išmintį už

apykaklės pila.

O ten šlapia dargana

užrūstino mano

jautrią sielą.

Degu.

Nekantrumu.

Užkalčiau stoge plyšį.

Bet sutrinku:

Juk pro jį netiktai

lietus šlapybėje,

saulė įmeta savo spindulį.

Vienpusė

Aš tokia vienpusė.

Su savo darganomis

užantyje.

Su savo jausmais

mūrams šykštuoliams.

Į grindinį akimis,

skruostais pavytusiais.

Laukiu, gal kas pasakys

komplimentą nevykusį.

Gal kas įteiks gerberą

lūžiu stiebu.

Netikėtai langą atvers

į šėlstančią audrą,

vidumi įvairialypę.

Godžioji

Taip aš godi. Godi viskam, iš ko susideda gyvenimas. Pinigams taip pat. Juolab, kad aš jų neturiu daug. Tik tiek, kiek reikia, būtiniausioms reikmėms. Smerkiate mane už tai? Vadinate materialiste? Šaunu. Bent kažkuo esu šitame sumautame gyvenime. Beje, leiskite paklausti, o be jų, tų pinigų, patys išsiverčiate. Prekybos centre ar kad ir turguje, bilietai į teatrą, koncertą nukrenta nemokamai. Iš Dangaus, aukšto ir mėlyno? Nemanau. Taigi, norime ar ne, mes visi daugiau ar mažiau godūs jiems. Nes va be jų niekaip. Ir liks tik raustis konteineriuose ar šalia jų ieškoti kieno nors išmestų, bet dar tinkamų avėti batų ar šiaip kokio žipono. Nekalbu jau apie kasdieninę duoną. Prieš Kalėdas mačiau kaip tėvas ir sūnus rinko prie konteinerių sudėtus pliušinius žaislus. Kad turėtų ką padėti po eglute. (Kurios gal irgi nebuvo.) Nes ne visi ištaiko nupirkt naujus. O čia geri dar, bet jau su jais niekas nežaidžia. Užaugo vaikai, nereikalingi. Kai matai tokius vaizdus, patampi godus materialistas. Nes iš kur reikės paimt, kai rūbai ir avalynė ant tavęs susidėvės ir kris lopais nuo kūno. Nekęsdamas pats savęs, dedi, spaudi eurą prie euro. Kad nealktum, nevaikščiotum nuogas ir basas. O va dvasiniai dalykai ima ir palaukia. Knygą turiu omenyje. Nes man tik ji ir liko. Po pietų, vakarais jau ne mano jėgoms kur nueiti. Nuovargis paima viršų. Taigi lieka knyga. Pasakysite bibliotekos kam. Nežinau, bet jos dabar skurdžios savo fondais. Nes prastas finansavimas. Na va ir vėl pinigai. Be jų nė iš vietos. Trukt ir stovi vežimas. Kiek bibliotekoms skaitytojai padovanoja, tiek ir turtingos. Pati nemažai vienai jų padovanojau. Skaityti elektronines knygas?. Akių gailu. Už elektrą teks mokėti brangiau. O ir nepatinka man. Visai ne tas jausmas ir gana. Aš seno raugo žmogus. Tokia ir liksiu. Man reikia knygos rankose ir verčiamų lapų šiugždėjimo. Pradėjau godumu, juo ir baigiu. Ir visai nesigėdiju to savo godumo. Sako, pavasaris jau ne už kalnų. Gal ir man saulė nušvis kiek kitaip, sušildys mane. Nuvilks įkyrėjusį žieminį paltą, nuaus sunkius batus ir leis priimt žibuoklių puokštelę iš visai nepažįstamo žmogaus. Ačiū.