Erdvės

Norėčiau būt sava tavo bekraštėje erdvėje. Nematoma musele, uodu, voreliu iš gerųjų fėjų pasakų. Pavasaris dar nekrykščia už lango. O ir manyje to pavasario nelabai. Tai ir sukinėjuosi už tavo erdvės. Seniai jau nurodei man mano vietą už jos. Metu žvilgsnį iš tolo į tavąją erdvę su viltimi, kad tau viskas gerai. Matau, kad ne, ne viskas gerai ir ne visada taip, kaip sakai. O ir matyti nereikia. Jaučiu. Mano pajautimas stipresnis už mane pačią ir už tavo neišsakytas tiesas, ir už tavo išsakytas netiesas. Giluminis. Jo neapgausi. Graužia mane iki galutinio sunaikinimo. Nes negaliu padaryti, kad tau būtų gerai. Jau negaliu. Ne mano jėgoms, ne mano valioje. Manyje nėra pakankamai pavasario. Ir į savo erdvę manęs neįsileidi. Gal taip ir teisinga. Viską savo pasilikti sau. Juk iš esmės ir aš viską, kas mano, akylai saugau savyje. Neįsileisdama į savo erdvę praktiškai nieko. Net ir tavęs. Taip ir sukinėjamės kiekvienas savo erdvėje su savo tiesomis ir ne, su savo džiaugsmais, liūdesiu, savo viltimis ir nusivylimais. Ir kiekvienas kas sau laukiame sukrykščiant pavasario. Ir vėlgi kiekvienas savaip, pagal savus dėsnius ir tikimybių teorijas. Abu mes skirtingose situacijose ir skirtingu laiku suriksime VIVAT ir EUREKA.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: