Moteris

Prie kasdienių darbų. Kas tie jos kasdieniai darbai? Ne tiek jau jų daug, kai gyveni viena, o ir kambarėlis tik vienas. Nušluostyti dulkes, kurios nesuprantamu būdu būtinai aplimpa baldus, nugula per dieną ir net matomai naktį pakankamai storu sluoksniu, nors rašyk ant jų pirštu. Moteris kruopščiai valo tas dulkes. Va net ant albumų tos prakeiktosios nusėdusios. Ji pakelia albumą. Iškrenta trys nuotraukos. Kiek aptrintos jau nuo laiko, nuolatinio žiūrinėjimo. Dvi, matyt, jos pačios “šedevras“. Kokybė, kad padovanok tik. Niekaip taip ir neišmoko tada fotografuot brolio atiduotu fotoaparatu “Smena“. Nustatyt reikėdavo diafragmą, ryškumą, dar kažką ten. Jau nepamena. Dabar modernu, nieko nereikia. Cvakt ir nufotografuoja. Moteris atsisėda ant sofos ir žiūrinėja iškritusiais iš albumo vaikystės laikų nuotraukas. Mama skuta bulves.. Paprastute suknele kiemelyje prie tos sukrypusios bakūžės. Vienas suknelės skvernas įkritęs į taip vadinamą “baleiką“ (apvalus didelis daiktas, į kurį pripildavo vandens ir, kai tas sušildavo saulėje, pliuškendavosi jame. Beje toje “baleikoje“ir skalbdavo). Mama šypsosi kiek. Jai patikdavo fotografuotis, tik va pozuot nemėgdavo. Laiko nelabai buvo. Amžini darbai. Moteris pamena gerai. Mama valdinga buvo, nelabai su ja pasiginčysi, nelabai paprieštarausi. Nors neteisi bus, nenusileisdavo ir gana. Tėtis tai ir nesiginčydavo. Pakreipdavo savo kepurę, tokią su kozirkiuku, ir eidavo prie darbų. Ir, žinoma, darydavo kaip jam reikia. Protinga, mąsto moteris. Šitaip barnių ir nebūdavo. beveik nebūdavo, o jei ir kildavo, tai mama ir rėkaudavo praktiškai viena sau. Tėtis tylėdavo ir šypsodavosi į ūsą. (Perkeltine prasme, nes ūsų neturėjo. Tiesa, pasakojo, kad eidamas į armiją buvo užsiauginęs, o armijoje šast ir nusiskuto ūsus. Ta turėjo nemalonumų, kad sugalvojo išvaizdą pakeisti. Gal girdi dezertyruot susiruošė.) Gera buvo mama ir kaip žmogus geras. Su visais kažkaip sutardavo. Mokėjo sutarti. Rėždavo tiesą į akis be užuolankų, o, žiūrėk jau kalba, juokauja. Kaip čigonas koks. Moteris atsidūsta. Jai taip niekaip neišeina. Jei tik kam paprieštarauja, pasako tiesą į akis, tuoj įsigyja priešą ar tiesiog nedraugą. Taigi mama. Kaip seniai jau kalnelyje. Tikra ta žodžio prasme ant kalnelio guli. Kažkaip dažnai sapnuot mamą pradėjo. Oras geras, žiemos jau kaip ir nėra. Gal aplankyti reikėtų kapelį. Nes va niekada tėtės nesapnuodavo. O neseniai kažkaip abu sapne aplankė. Sapno nepamena, bet kad abu tai taip aiškiai matė. Nerimsta ko jų sielos. Gal jau ją pas save kviečia ar gal kapams kas nutiko. Ar maža vandalų priviso. Tiems nieko švento nėra…

Moteris atsidūsta. Tėtis. Va nuotraukoje kieme prie stalo barzdą beskutąs. Pusė veido muilo putomis padengta. Moteris nusišypso. Kai ji vaikystėje tik prisėlindavo prie besiskutančio tėtės, tuoj tas teptuku (kurį beje vadindavo pendzeliuku) brūkšteldavo jai per skruostą ar nosį. Juoko būdavo. Geras buvo. Tėtis. Ramus, jumoristas. Vos raštingas, nemokytas. Bet va skaityti labai mėgo. Moteris pamena, kad parsinešdavo iš bibliotekos knygas, tą privalomą perskaityti literatūrą, tai ir skaitydavo abu. Kartais net pasipešdavo dėl kokios knygos, kuris kada skaitys. Pamena, parsinešė Dikenso dvitomį “Dombis ir sūnus“. Moteriai kantrybės tik pirmai daliai užteko, antrą pavartė ir numetė. Gal praslys kaip nors. Nepraslydo, gavo tada “dvoikę“ ir dar lituanistė aiškiai

pasakė:“ Pirmą dalį skaitei. O va antros ne. Skystas tavo rašinys ir išėjo.“ Namuose tėtei teko aiškintis, o jis juokėsi, nes abi dalis perskaitė. Sakė, galėjai bent paklausti, papasakojęs būčiau. Geras pasakotojas buvo, įdomiai pasakodavo. Tiek legendų ir padavimų žinojo. Tėtis. ramybės uostas ir patikimi pečiai…

Moteris jau norėjo grūsti nuotraukas atgal į albumą. Ko čia po tuos prisiminimus knaisiotis kiekvieną kartą besitvarkant namuose. Kaip liga kokia. Būtinai į tas nuotraukas gilinasi. Ką jau ten pamatysi daugiau. Buvo ir nebėra. Bet va akis užkliūva už trečios nuotraukos. Tai jau fotografo daryta. Nebloga nuotrauka. Ji pati aštuonerių mokykline uniforma tų laikų, kuriuos dabar vadina “sovietmečiu“. Dvi kaselės. Kaip ji nemėgo tų savo kasų. Ir savęs nemėgo. Nuotraukoje ji tokia rūsti, šypsenos jokios. Apskritai buvo nesišypsantis vaikas. Net krūpteli. Pagal dabartinius nuostatus sakytų: nelaimingas vaikas. O ji laiminga buvo. Tik tokia jau be šypsenos, savyje, su savimi daugiau bendraujanti. Žaisdavo ir su draugais. Gatvikėje (ten mašinos nevažinėdavo) kvadratą, skelbiu karą ir kitokius žaidimus. Dar per šokdynę šokinėdavo su draugėmis lenktynių… Buvo tikrai laiminga jos ta vaikystė. O šypsena? Ją kažkaip sendama ėmė ir užsikabino. Ir akys kažkaip juoktis pradėjo. Tas vaikystės ir jaunystės rimtumas, susikaupimas atsitraukė…

Moteris atsidūsta. Meta žvilgsnį į laikrodį. oje. Kad užsisvajojo su tuo buvo buvo. Buvo kaip buvo. Įkiša nuotraukas atgal į albumą, mintyse pasiųsdama joms pro bučkį. Iki kito karto, brangiosios. Iki kito karto…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: