Ryto divertismentas

Turintiems kantrybės skaityti prozą.

Nesu Narcizas. Save įsimylėjęs Narcizas. Savo atvaizdą tiek to. Senstu, laikas mane keičia. Tas mano atvaizdas veidrodyje jau neatrodo toks žavus. Čia tik legendose, mituose veikėjai jauni iki mirties. Kai žvelgiu į savo jaunystės nuotraukas, tai labai myliu jose savo atvaizdą. Bet ir vėl … ne iki įsimylėjimo. Nes ir žavingame jaunystės atvaizde mirgėte mirga trūkumai tų kablelių ir taškų. Turiu galvoje tarp pasakytų žodžių ir darbų. O kokia buvau jaunystėje, jau nieko nepakeisiu. Rato atgal nepasuksi, to nelemto laiko rato. O juk ir ne viskas, kuriant man mano atvaizdą, tik nuo manęs priklausė. Išorė tai aišku atspindys esu savo abiejų tėvų, daugiausia mamos. Kai palyginu savo ir jos jaunystės nuotraukas (tėtės jaunystės nuotraukų nėra), esu galima sakyti jos kopija. Nors ji, turiu pripažinti, buvo kur kas patrauklesnė. Tik vienas kitas tėtės bruožas įstrigęs manyje, daugiau mano charakteryje, manieroje bendrauti, nebeieškant to, ką praradau, nuo ko pati nusigręžiau ar kas mane savanoriškai paliko. O ir kiti žmonės, sutikti valingai ar ne mano kelyje, savaip prisidėjo prie mano atvaizdo kūrimo. Net veido bruožuose, akių spindėjime ar priblėsusiame žvilgsnyje, kiekvienoje raukšlelėje tai aiškiai įspausta. Visi paliko savo pėdsaką. Ryškų ar vos matomą. Kartais ir tokį tik, kurį palieka praskrendantis virš galvos lėktuvas. Rodos tokį ilgą nutįsusį šleifą. neištrint. O praeina kiek laiko, pažvelgi į dangų, o ten jau nė pėdsako tos baltos šilkinės juostos. Rodos nė nebuvo nieko.

Lietuvai

 

Gerai, kad esi.

Ten kur akmenys kalba.

Ten, kur medžiai prabyla

į lietų, į darganą.

Saulė numezga tylą

ir paleidžia pavėjui.

Ten, kur jūra

savų bangų pasigenda,

paukštis kyla į dangų

kad sugrįžtų į žemę

nuo aukščio pavargęs.

Gerai, kad esi.

Mano ūkanoms ašarą

spaudžiant.

Dievų sumaišty tu viena

mano laikinumą

be sąlygų gerbianti.

2018 – 02 – 25

Dingę laiškai

Susirūpinusi Daina rausėsi tarp senų popierių, sukištų į batų dėžutes. Ieškojo… laiškų. Senų laiškų, gautų iš jaunystės neakivaizdaus draugo. Kažkodėl dabar, kai žengia į šeštą dešimtį jai taip staiga panūdo tie seni mieli laiškai. Laiškai nuo vaikino, su kuriuo gal metus, gal mažiau susirašinėjo. Ir kurio gyvai niekada nebuvo mačiusi. Pamena, kad kai atėjo pirmas laiškas, tėtis griežtai paklausė, kas čia toks. tada išsisuko, kad nežino. Nors tiksliai žinojo, kad draugė buvo tam vaikinukui davusi jos adresą. Taigi taip ir pradėjo susirašinėti. Griežtai mamai kontroliuojant. Ši perskaitydavo visus vaikino laiškus, kol ji, Daina, nepakėlė vėjų ir nepareikalavo to daugiau nedaryti.

***

 

Kruopelytė tavo tiesos

mano kalbėjime.

Mes abu tie vaikai,

išbėgę basi

į ryto varpo skambėjimą.

Puokštė lapų sausų

iš tikėjimo amžinu rudeniu.

Ant blakstienų rasa,

skruostų nepalytėjusi.

Saulės bučiniui lūpos,

vyšnių raudonio.

Ilgesiu prabyla širdys,

iki soties nepagirdytos

žmonių ir Dangaus malonės.

Abiems gyvenimas

įkypai nubrėžė kelią

į ilgą, ne amžiną, rudenį.

Žmogus būna vienišas tiek, kiek pats to nori. Ir kada to pats nori. Tai jo teisė. Nors ir ne konstitucinė.

Aleliuja

Ir kiek to pykčio žemiškojo
ant mūsų jau ir taip nulinkusių galvų.
Keiksnojam pragarą ir rojų,
nerasdami sau vietos tarpe nė vienų.
Ir liekame tiktai plačiai pražiotomis burnomis:
Gal tiesos pačios susiras į mus kelius.
Pamirštame tik vieną: Pateksime į
pragarą ar rojų, priklauso tik nuo to,
kuriuos atkelsim patys sau vartus.

Aleliuja.

kreivė

neša vėjas lemtį
neša iš pradinio taško
ne tiesia kreive į galutinį
šiugžda žolės šilkas
rasoje vakarėje
skausmo nepažinęs
džiaugsmui abejingas
tyliai rymo motina
prie lango
ilgesiu pridengusi
suplokštėjusią krūtinę
vyšnių sužydėjime
bučinių suvystyta
atsikando kąsnį
laimės trumpalaikės
giluma atodūsių
iš senos krūtinės
krenta žemėn abejingai
rasos vakarinės

Tiesa ir meilė nebūna apytikrės. Jos arba yra, arba ne.

Be žodžių

Tiktai žodis?

Už jo tuštuma.

Ta bauginanti

kiaurymė į nieką.

Jau geriau patylėk,

palytėki ranka

sunkiai alsuojančią

mano krūtinę.

Labai idealiems

Mano baigtis bus kitokia nei visų. O gal tokia pat. Negaliu žinoti, nuspėti. O ir nenoriu. Jaučiu, kad trukdau. Labiausiai sau pačiai. Nesu nei žmogus – akmuo, nei žmogus – sparnai. Tiesiog esu ir tiek. Tarp Dangaus ir Žemės. Vėlgi kaip visi. Nieko neįprasto, stebuklingo. Mane veikia dvi traukos jėgos. Dangaus ir Žemės. ir beje visai vienodai. Nė viena negeba persverti kitos. Ką tai galėtų reikšti?