Muselė gintare

Paklausyk aušros. Su manimi.

Pavaišinsiu čiobrelių arbata.

Nuskambės keli akordai

tos pasenusios dainos

apie sočią šilumą

prie motinos krūtinės.

Ar tu ją dar širdimi jauti?

Sustok dienai blėstant.

Vakarai dar vis tokie vėlyvi.

Mano žalios kalvos žvalgosi į

slėnius, upių ir upelių vagą.

Mano Žodis kvepia

liepų medumi iš tėvo rankų.

Ar jį tu dar širdimi girdi?

Vėjai blaško mano ilgesio šauksmą.

Prie gėlojo vandens šaltinio

lauksiu, liūčiai prausiant

mano seną veidą.

Atsigersi jo.

Delnai mani, ne visada šilkiniai,

nubučiuoti tavo kojų aido.

———————————————-

Aš – muselė gintare,

Dievų valia
amžiams prisiglaudusi
prie jūros kranto.

2015

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: