dienos saldumas

išmėgink dienos saldumą
na tai kas kad žiogai
dar žalią sapną pučia
pievose dar nenutirpęs sniegas
ir ledus dar ne visus
išplukdė upės
pasiimk vakarės saldų bučinį
mėnesienos įkyrumą
nusišluostyki nuo skruosto
ant tavų blakstienų
nenumirę aistros supasi
priremtos nakties lakštutės
iki kito vakaro nutildo
savo dainą
nieko amžino nėra
net laiko išliuliuotoj upėje
viskas į dienos saldumą remiasi
kažkurioj sekundėje sustingsi
balta ūkana pridengus savo veidą
2018 – 03 – 28

Sandūroje

Ilgiuosi

pavasarinio lietaus.

Upės tėkmės

per laikmečių sandūras.

Savęs nerandu,

tokios iš anksčiau

kai žaroms nurausvinant dangų

išbėgdavau jos pasisemt

širdimi, neliesdama rankomis.

Ilgiuosi naktų šėlsmo žvaigždėmis.

Šiapus dienų mėnuo blyškus,

vaiduoklio veidu slankioja.

Stebiuosi pati, rytas ir vėl

neatnešė palaimos.

Ledonešis atkakliai trina

atskirtį tarp laikmečių.

Neištrins.

Liksiu jų sandūroje.

Spalvų terapija

Kiek per ryškios spalvos
į švelnumą žodžio,
ištarto rugiagėlių naktyje.
Emocijų kaltė,
kad verda kraujas,
anapus likus jausmui,
ant drugio sparno
užmestam menka dulke.
Juokiamės abu:
Neliko nieko švęsti
ir bendro šokio jau nebus.
Spalvų terapija
tik menkas šapas,
kai proskynoje mėtos
nusišėrę žodžiai ir jausmai,
jau nebeturintys iš ko
pasemti ateities.
2018 – 03 – 28

Mano mandala

Apkabinu apsiniaukusį rytą
malonės vardan.
Dangus nori kažką pasakyti
debesų kalba.
Per nakt nespėjau sielos apvalyti
švariais sapnais.
Spokso langai į mane stiklais
po žiemos purvinais.
Į klevą belapį sutupia paukščiai
juodais sparnais.
Tapo mano gyvenimo mandalą
priešai ir draugai.
Varsto tirpstančią mano laiko juostą
žvilgsniais įkyriais.
Užsispyriau sulaikyti apniukusį rytą
suglebusiais delnais.
Rugiagėlių mėliu apšlakstytam danguj
kvatoja vaiko žaismingu juoku balti
nekalti angelai iš mano gyvenimo
iškraipytos mandalos.

2015

Muselė gintare

Paklausyk aušros. Su manimi.

Pavaišinsiu čiobrelių arbata.

Nuskambės keli akordai

tos pasenusios dainos

apie sočią šilumą

prie motinos krūtinės.

Ar tu ją dar širdimi jauti?

Sustok dienai blėstant.

Vakarai dar vis tokie vėlyvi.

Mano žalios kalvos žvalgosi į

slėnius, upių ir upelių vagą.

Mano Žodis kvepia

liepų medumi iš tėvo rankų.

Ar jį tu dar širdimi girdi?

Vėjai blaško mano ilgesio šauksmą.

Prie gėlojo vandens šaltinio

lauksiu, liūčiai prausiant

mano seną veidą.

Atsigersi jo.

Delnai mani, ne visada šilkiniai,

nubučiuoti tavo kojų aido.

———————————————-

Aš – muselė gintare,

Dievų valia
amžiams prisiglaudusi
prie jūros kranto.

2015

Beviltiška mėgint
užrašyti žodį
ant krentančios rasos.
Ji tiktai žiovauja nuobodžiai,
palietus žemę,
susigeria į ją nebyliu
vandens lašu.

Vagos

Patylėsiu.

Į įžeidimą kalbės tyla.

Prigludo vėjas,

šalčiu prigludo prie skruosto.

Ašaroms vietos ten nebėra.

Patylėsiu.

Užuominas laidantiems

atsakysiu šypsniu.

Ne tiktai upės

turi savąją vagą.

Žmonės taipogi įsikabinę

savo vagų…

2018 – 03 – 26

nemiros.wordpress.com

Baigiu susidraugauti

Baigiu susidraugauti su savim,
Kas kartą vis labiau savęs grąžindamas.
Suvokus prasmę laikinos būties,
Geriau jaučiuosi duodamas
nei imdamas.

Svajūnas Dačkevičius

2014

Odė ištikimybei

Dvi rankos

ant sienos susipynė

gulbių šešėliais.

Tavo ir mano.

Dvi širdys paliovė

viena kitą kankinusios.

Priėmė dainą, ant smėlio

vėjo ranka rašytą.

Perbraukiam delnu,

kas buvo netikra.

Dvi rankos ant sienos

gulbių šešėliais

meilėje supasi.

Patikėkime dar vieną kartą,

ištikimybe baltųjų paukščių.

Širdžių kertelėse

gausu karšto kraujo.

Dvi rankos ant sienos

baltų gulbių šešėliais

šventąjį jausmą

ne tik pavasario dėlei

gyvuot prikėlė.

2018 – 03 – 26

Verbų sekmadienis

Tu nelydėk akių į šiaurę,
Šitas simfonijas jau groja Danguje.
Šita šviesa užkloja žiemą žiaurią,
O mes,net nežinodami išaugam ją…

Sulaukim kvepiančio dangaus,
Kur šlaksto žemę aromatais:
Ar kadugių, asfalto, ar medaus
Ir plauna stabo kaukes metų metais!………………..
Ramutė Margarita T.
Verbų sekmadienis 2018m.