Archive for 2018 balandžio
Nuogas artumas
30 balandžio, 2018Miela, kai žydi klevai,
seno gluosnio nykumą
nupučia vėjai.
Moteris meldžiasi lėtai
į sraunios upės tekėjimą.
Moteris dalinasi šiluma
nuo šlaito, žibuoklėmis
pasvydusio.
Gal kažkiek rasa
pakibo ant skruostų raudonio:
Susigėdo moteris,
kad basa išbėgo aušros paguosti.
Pavasariui per jauna.
Daug neišvaikščiota takų
į nubrėžtą rudenį.
Moters dalia tokia
jaunystę išsaugot savyje
per kančią.
Žydi klevai per trumpai.
Nė motais jiems moters
nuogas artumas.
2018 04 26
Melancholija
30 balandžio, 2018Pasimėgauk, vėjau
Manęs nedaug teliko.
Kai ruduo ir vėl
audras atneš,
aš išeisiu tykiai tykiai
vaikščioti jau debesų takais.
O dabar dar tegul
kaštonai žydi
alėjoje, kur mūsų bučiniai
jų lapuose išlikę.
Ir juokas mūs
kamienuose įstrigęs,
viens kitam duoti,
neištesėti pažadai.
ateik
27 balandžio, 2018nesakyk
kad ateisi
ateik
nes žydi klevai
ir gluosniai parimo
prie tako
pavasariui brendant
į gilumą
ateik
nes laukimas
apkarto
nes aš nepataikau
į koją
su tais kurie ilgesį
štampuoja
išpjaustinėtomis širdimis
ateik
lyg nebūtum išėjęs
į dulksną
neapsikentęs mano priekaištų
nežadėk kad ateisi
ateik
rytui ar vakarui degant
spanguolių raudoniu
2018 04 27
Nemeluok
26 balandžio, 2018Verkiu širdimi.
Ko barate mane?
Gal man lietaus mažoka,
gal mažoka.
Iš juodo debesies tik pragaištis
savaip ant grindinio
į purvinas balas sušoka.
Gailiaširdis Dieve,
vėl ant melo pasimoviau.
Pamokytum kaip reik
laiku atskirti tiesos grūdą
nuo sprangių pelų.
Manau ir tau jau
veržia kaklą apgaulės
kietas diržas.
Užtat tyli ir nusuki akis
į šoną, kur netgi
baltas beržas juodomis
dėmėm į viską savyje kvatojasi.
Širdis gera. Ji verkt ir juoktis moka
lyg vaikas giedrią dieną nuskaustas,
paskui paglostytas paguodžiančiai šiltų delnų.
Širdimi verkiu. Ne, ne lietaus mažoka.
Melu apklostyta, ne debesimi baltu.
2018 04 26
Savęs išraiška
26 balandžio, 2018Vėl dienos mirgėjimas. Tai saulė šviečia, tai juodas debesis. Tvanku ir matyt, kad bus lietaus. Kleve paukštelis, tik tik pakirdęs, kedena plunksnas. Gražinasi dienai kad įtikti ar patikt? Nusišypsojau į anūkės mintį, kad kam šukuoti plaukus. Garbanų neliks, nebus matyti. Paskui bėgiojo po kambarį, sukdama plaukus į kuodą. Sakau, gal kerpame trumpai, kad nemėgsti šukuotis. O ji pareiškė, penktokei esą nedera vaikščioti trumpai apsikirpus. Keistoka nuostata, bet negaliu žinoti, kaip dabar mąsto penktokai. Toli nuo jų, o ir mano laikais buvo kitaip. (more…)
Antrarūšiai žodžiai
25 balandžio, 2018Nekalbėk.
Prašau nekalbėk
į mano skausmą.
Žodžiais draskai
odą širdies srityje.
Jie greiti pasiekti
joje pasislėpusią
pūliuojančią žaizdą.
Netikiu žodžių
gydomąja galia.
Tiek daug iš melo
upių į juos sukrautą,
suvynioti į popierių
iš pažadų gražių.
Gluosniai,
kas rytą žvitriai
rasa nusiprausę,
paglosto žiedais,
išbučiuoja tyliu ošimu.
Ir niekada, niekados
nelaukia atsako.
Nekalbėk
Nepriimsiu žodžių, suręstų
iš antrarūšės žaliavos.
2018 04 25
nuotrauka
24 balandžio, 2018o kur tu čia
tuščiavidurėj nuotraukoje?
ten kur šlaitai
žibuoklėm mėlynuoja
ar smėlio geltonuojančioj
pakrantėje prie mūsų upės?
daina vakarė vėl atskriejo
nuo tos sodybos
kuri nesaugota sugriuvo
kažkur suvirko smuikas ilgesiu
į širdį virpančią nuo šalčio
pribėgęs šuo prisiglaudė prie kojų
juk buvo kažkieno
dabar benamis
tuščiavidurėj nuotraukoje išsitynę
kontūrai dienų kai
vėjais apsisiautę lėkėm
pasisemti saulės
akacijos žydėjime pasimetėm
šešėliais pasidalinę
ką vadinom meile
2018 04 24
Nostalgija
24 balandžio, 2018Rytas
po nakties lietaus.
Šlapias grindinys,
kuriuo
žingsniuos į darbą
žmogus.
Keiksnos save ar lietų
už supurvintus batus,
susijuoks iš žvirblio,
besiturškiančio
nešvarioje baloje.
Rutina po
nakties lietaus
turi gilią prasmę.
Viskas kaip visada,
tik truputį drėgna.
Kraupu ar ne?
Atpažint save,
žingsniuojantį drėgme
alsuojančiu grindiniu
dienos link
jausmų sausros apimtiems?
2018 04 24
Yra kaip yra
24 balandžio, 2018Ilgiesi laiko,
kai tavęs reikėjo,
kad ir su liūdesiu,
su nerimu veide.
To laiko,
kai tikrai žinojai,
ranką tik ištiesi
ir kris į ją
išsiilgtoji šiluma.
Dabar gi vėjai
langą daužo,
kurį pravėrusi laikai.
Žaliam klevų rūbe
rasos tykiai glaudžiasi
skaidriais lašais.
Akyse susitvenkę ašaros.
Nebylūs likę sudžiovinti
ano pavasario žiedai.
2018 04 24
Jokiame žemėlapyje
23 balandžio, 2018Einu taku,
kurio nėra
jokiam žemėlapyje
net ir labiausiai
sumažintu masteliu.
Gal mano ilgesys
tik vėjas, kuriam nėra
užvertų nei durų, nei langų?
Valau voratinklius
nuo sienų,
sugriaudama vorų namus.
O kalba, jie juk laimę
šitaip spėja.
Man gi nuo šito
reto audinio širdyje
baugiai neramu.
Mani takai
gal jau išvaikščioti
nepastebėjus
džiaugsmų nuglūdinto akmens?
Vis tiek einu taku,
kurio nerasite
jokiame žemėlapyje.
Gal ilgesio globojama,
gal vėjo, draskydama
retus vorų tinklus.
Tiktai kodėl tas nerimas toks
manęs godus?
2018 04 23