Nuogas artumas

Miela, kai žydi klevai,

seno gluosnio nykumą

nupučia vėjai.

Moteris meldžiasi lėtai

į sraunios upės tekėjimą.

Moteris dalinasi šiluma

nuo šlaito, žibuoklėmis

pasvydusio.

Gal kažkiek rasa

pakibo ant skruostų raudonio:

Susigėdo moteris,

kad basa išbėgo aušros paguosti.

Pavasariui per jauna.

Daug neišvaikščiota takų

į nubrėžtą rudenį.

Moters dalia tokia

jaunystę išsaugot savyje

per kančią.

Žydi klevai per trumpai.

Nė motais jiems moters

nuogas artumas.

2018 04 26

 

Melancholija

Pasimėgauk, vėjau

Manęs nedaug teliko.

Kai ruduo ir vėl

audras atneš,

aš išeisiu tykiai tykiai

vaikščioti jau debesų takais.

O dabar dar tegul

kaštonai žydi

alėjoje, kur mūsų bučiniai

jų lapuose išlikę.

Ir juokas mūs

kamienuose įstrigęs,

viens kitam duoti,

neištesėti pažadai.

 

ateik

nesakyk

kad ateisi

ateik

nes žydi klevai

ir gluosniai parimo

prie tako

pavasariui brendant

į gilumą

ateik

nes laukimas

apkarto

nes aš nepataikau

į koją

su tais kurie ilgesį

štampuoja

išpjaustinėtomis širdimis

ateik

lyg nebūtum išėjęs

į dulksną

neapsikentęs mano priekaištų

 

nežadėk kad ateisi

ateik

rytui ar vakarui degant

spanguolių raudoniu

2018 04 27

Nemeluok

Verkiu širdimi.

Ko barate mane?

Gal man lietaus mažoka,

gal mažoka.

Iš juodo debesies tik pragaištis

savaip ant grindinio

į purvinas balas sušoka.

Gailiaširdis Dieve,

vėl ant melo pasimoviau.

Pamokytum kaip reik

laiku atskirti tiesos grūdą

nuo sprangių pelų.

Manau ir tau jau

veržia kaklą apgaulės

kietas diržas.

Užtat tyli ir nusuki akis

į šoną, kur netgi

baltas beržas juodomis

dėmėm į viską savyje kvatojasi.

 

Širdis gera. Ji verkt ir juoktis moka

lyg vaikas giedrią dieną nuskaustas,

paskui paglostytas paguodžiančiai šiltų delnų.

Širdimi verkiu. Ne, ne lietaus mažoka.

Melu apklostyta, ne debesimi baltu.

2018 04 26

Savęs išraiška

Vėl dienos mirgėjimas. Tai saulė šviečia, tai juodas debesis. Tvanku ir matyt, kad bus lietaus. Kleve paukštelis, tik tik pakirdęs, kedena plunksnas. Gražinasi dienai kad įtikti ar patikt? Nusišypsojau į anūkės mintį, kad kam šukuoti plaukus. Garbanų neliks, nebus matyti. Paskui bėgiojo po kambarį, sukdama plaukus į kuodą. Sakau, gal kerpame trumpai, kad nemėgsti šukuotis. O ji pareiškė, penktokei esą nedera vaikščioti trumpai apsikirpus. Keistoka nuostata, bet negaliu žinoti, kaip dabar mąsto penktokai. Toli nuo jų, o ir mano laikais buvo kitaip. 

Antrarūšiai žodžiai

Nekalbėk.

Prašau nekalbėk

į mano skausmą.

Žodžiais draskai

odą širdies srityje.

Jie greiti pasiekti

joje pasislėpusią

pūliuojančią žaizdą.

Netikiu žodžių

gydomąja galia.

Tiek daug iš melo

upių į juos sukrautą,

suvynioti į popierių

iš pažadų gražių.

Gluosniai,

kas rytą žvitriai

rasa nusiprausę,

paglosto žiedais,

išbučiuoja tyliu ošimu.

Ir niekada, niekados

nelaukia atsako.

Nekalbėk

Nepriimsiu žodžių, suręstų

iš antrarūšės žaliavos.

2018 04 25

nuotrauka

o kur tu čia

tuščiavidurėj nuotraukoje?

ten kur šlaitai

žibuoklėm mėlynuoja

ar smėlio geltonuojančioj

pakrantėje prie mūsų upės?

daina vakarė vėl atskriejo

nuo tos sodybos

kuri nesaugota sugriuvo

kažkur suvirko smuikas ilgesiu

į širdį virpančią nuo šalčio

pribėgęs šuo prisiglaudė prie kojų

juk buvo kažkieno

dabar benamis

tuščiavidurėj nuotraukoje išsitynę

kontūrai dienų kai

vėjais apsisiautę lėkėm

pasisemti saulės

akacijos žydėjime pasimetėm

šešėliais pasidalinę

ką vadinom meile

2018 04 24

Nostalgija

Rytas

po nakties lietaus.

Šlapias grindinys,

kuriuo

žingsniuos į darbą

žmogus.

Keiksnos save ar lietų

už supurvintus batus,

susijuoks iš žvirblio,

besiturškiančio

nešvarioje baloje.

Rutina po

nakties lietaus

turi gilią prasmę.

Viskas kaip visada,

tik truputį drėgna.

Kraupu ar ne?

Atpažint save,

žingsniuojantį drėgme

alsuojančiu grindiniu

dienos link

jausmų sausros apimtiems?

2018 04 24

Yra kaip yra

Ilgiesi laiko,

kai tavęs reikėjo,

kad ir su liūdesiu,

su nerimu veide.

To laiko,

kai tikrai žinojai,

ranką tik ištiesi

ir kris į ją

išsiilgtoji šiluma.

Dabar gi vėjai

langą daužo,

kurį pravėrusi laikai.

Žaliam klevų rūbe

rasos tykiai glaudžiasi

skaidriais lašais.

Akyse susitvenkę ašaros.

Nebylūs likę sudžiovinti

ano pavasario žiedai.

2018 04 24

Jokiame žemėlapyje

Einu taku,

kurio nėra

jokiam žemėlapyje

net ir labiausiai

sumažintu masteliu.

Gal mano ilgesys

tik vėjas, kuriam nėra

užvertų nei durų, nei langų?

Valau voratinklius

nuo sienų,

sugriaudama vorų namus.

O kalba, jie juk laimę

šitaip spėja.

Man gi nuo šito

reto audinio širdyje

baugiai neramu.

Mani takai

gal jau išvaikščioti

nepastebėjus

džiaugsmų nuglūdinto akmens?

Vis tiek einu taku,

kurio nerasite

jokiame žemėlapyje.

Gal ilgesio globojama,

gal vėjo, draskydama

retus vorų tinklus.

 

Tiktai kodėl tas nerimas toks

manęs godus?

2018 04 23