Yra kaip yra

Ilgiesi laiko,
kai tavęs reikėjo,
kad ir su liūdesiu,
su nerimu veide.
To laiko,
kai tikrai žinojai,
ranką tik ištiesi
ir kris į ją
išsiilgtoji šiluma.
Dabar gi vėjai
langą daužo,
kurį pravėrusi laikai.
Žaliam klevų rūbe
rasos tykiai glaudžiasi
skaidriais lašais.
Akyse susitvenkę ašaros.
Nebylūs likę sudžiovinti
ano pavasario žiedai.
2018 04 24

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: