Verkiu širdimi.
Ko barate mane?
Gal man lietaus mažoka,
gal mažoka.
Iš juodo debesies tik pragaištis
savaip ant grindinio
į purvinas balas sušoka.
Gailiaširdis Dieve,
vėl ant melo pasimoviau.
Pamokytum kaip reik
laiku atskirti tiesos grūdą
nuo sprangių pelų.
Manau ir tau jau
veržia kaklą apgaulės
kietas diržas.
Užtat tyli ir nusuki akis
į šoną, kur netgi
baltas beržas juodomis
dėmėm į viską savyje kvatojasi.
Širdis gera. Ji verkt ir juoktis moka
lyg vaikas giedrią dieną nuskaustas,
paskui paglostytas paguodžiančiai šiltų delnų.
Širdimi verkiu. Ne, ne lietaus mažoka.
Melu apklostyta, ne debesimi baltu.
2018 04 26
Parašykite komentarą