Nemeluok

Verkiu širdimi.

Ko barate mane?

Gal man lietaus mažoka,

gal mažoka.

Iš juodo debesies tik pragaištis

savaip ant grindinio

į purvinas balas sušoka.

Gailiaširdis Dieve,

vėl ant melo pasimoviau.

Pamokytum kaip reik

laiku atskirti tiesos grūdą

nuo sprangių pelų.

Manau ir tau jau

veržia kaklą apgaulės

kietas diržas.

Užtat tyli ir nusuki akis

į šoną, kur netgi

baltas beržas juodomis

dėmėm į viską savyje kvatojasi.

 

Širdis gera. Ji verkt ir juoktis moka

lyg vaikas giedrią dieną nuskaustas,

paskui paglostytas paguodžiančiai šiltų delnų.

Širdimi verkiu. Ne, ne lietaus mažoka.

Melu apklostyta, ne debesimi baltu.

2018 04 26