Savęs išraiška

Vėl dienos mirgėjimas. Tai saulė šviečia, tai juodas debesis. Tvanku ir matyt, kad bus lietaus. Kleve paukštelis, tik tik pakirdęs, kedena plunksnas. Gražinasi dienai kad įtikti ar patikt? Nusišypsojau į anūkės mintį, kad kam šukuoti plaukus. Garbanų neliks, nebus matyti. Paskui bėgiojo po kambarį, sukdama plaukus į kuodą. Sakau, gal kerpame trumpai, kad nemėgsti šukuotis. O ji pareiškė, penktokei esą nedera vaikščioti trumpai apsikirpus. Keistoka nuostata, bet negaliu žinoti, kaip dabar mąsto penktokai. Toli nuo jų, o ir mano laikais buvo kitaip. 


Visame kame pasikeitimų daug. Kalbėjime ir kalboje taipogi kitokios raiškos priemonės. Nespėju suskubti, o gal ir nenoriu. Va nenoras manyje tai gajus. Bet tenka derintis ir savo tą nenorą pažaboti. Jumoras ar humoras? Sako va jumoras iš rusų kalbos. Blogybė. Humoras iš anglų kalbos tai gėris, priimtina. Tegul jau bus. Tik mano laikais irgi buvo tie du žodžiai greta vienas kito, nesipjovė, nesipyko. Jumoras tai kai lengvai ir linksmai kas pašiepiama, o humoras reiškė piktą juoką, piktą pašaipą. Bent taip aiškino žodynas. O dabar tegul jau bus tik humoras. Man netrukdo. Tik va užkliuvo, kodėl tie rusicizmai blogai o anglicizmai tai šaunu? Ir vienu ir kitu atveju yra kalbos dergimas. Bet jei savojo žodžio neturime, tai taip ir liks. tegul kalbininkai suka dėl to galvas. Aš pensijoje, man jau nepriklauso.
Pasaulis margas žmonėmis ir gamta. Tame margumyne rodos randi sau terpę, savo vietą. Tave pakenčia, priima. Laikas nuo laiko pastebi, pagiria, papeikia, net išbara. Bet kaip tik tai ir įdomu. Nes jei vien girtų, patapčiau povu. Tiksliau pove, nes juk esu moteriškė. Kaip anūkė sako, nei kvaila, nei sena, nei boba (vėlgi nuo rusiško baba). Mano kiekvienas rytas dabar su anūke. Jos žodis paskutinis. Kaip pasakė, taip ir yra. Net jei manau kitaip, priimu jos žodžius už gryną pinigą. Tik kartais suglumina jos savarankiškumas daugelyje vietų, dalykų. Jos metų nebuvau tokia. Gal kad buvau pagrandukas. Bet ir ji vienas vaikas šeimoje. Tiesiog aplinkybės kitokios ją veikė ir veikia.
Paukštelis už lango vėl užsnūdo. Gal kad saulutės taip ir nematyti. Dangus pilkas kaip ir mano šio ryto kalbėjimas. Bet kaip Baltušio Alaušas sakė: “Kiek turiu, tiek duriu.“ Velniškai teisinga išmintis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: