Melancholija

Pasimėgauk, vėjau
Manęs nedaug teliko.
Kai ruduo ir vėl
audras atneš,
aš išeisiu tykiai tykiai
vaikščioti jau debesų takais.
O dabar dar tegul
kaštonai žydi
alėjoje, kur mūsų bučiniai
jų lapuose išlikę.
Ir juokas mūs
kamienuose įstrigęs,
viens kitam duoti,
neištesėti pažadai.
 

Pasimėgauk, vėjau,
mano artumu.
Jau prikimę balso stygos.
Žodžiai išretėję
vakarėje dainoj.
Per dažnai dangus
maldų manų ištroškęs,
debesies ranka
nuglosto troškimus.
Nesudėjus naktį bluosto,
sudedu mintis į nykų posmą,
Paskaityk jį, vėjau, kai
pabos klebent kitų duris.
2018 04 30

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: