Melancholija

Pasimėgauk, vėjau

Manęs nedaug teliko.

Kai ruduo ir vėl

audras atneš,

aš išeisiu tykiai tykiai

vaikščioti jau debesų takais.

O dabar dar tegul

kaštonai žydi

alėjoje, kur mūsų bučiniai

jų lapuose išlikę.

Ir juokas mūs

kamienuose įstrigęs,

viens kitam duoti,

neištesėti pažadai.

 

Pasimėgauk, vėjau,

mano artumu.

Jau prikimę balso stygos.

Žodžiai išretėję

vakarėje dainoj.

Per dažnai dangus

maldų manų ištroškęs,

debesies ranka

nuglosto troškimus.

Nesudėjus naktį bluosto,

sudedu mintis į nykų posmą,

Paskaityk jį, vėjau, kai

pabos klebent kitų duris.

2018 04 30