Nuogas artumas

Miela, kai žydi klevai,
seno gluosnio nykumą
nupučia vėjai.
Moteris meldžiasi lėtai
į sraunios upės tekėjimą.
Moteris dalinasi šiluma
nuo šlaito, žibuoklėmis
pasvydusio.
Gal kažkiek rasa
pakibo ant skruostų raudonio:
Susigėdo moteris,
kad basa išbėgo aušros paguosti.
Pavasariui per jauna.
Daug neišvaikščiota takų
į nubrėžtą rudenį.
Moters dalia tokia
jaunystę išsaugot savyje
per kančią.
Žydi klevai per trumpai.
Nė motais jiems moters
nuogas artumas.
2018 04 26
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: