Gražūs žodžiai be grožio

Nežadėkit man nieko. Nei paskambint, perskambint, ateit, gėlių ar saldainių atnešti. Nieko nežadėkit ir būsime draugais per amžius, tiksliau kol mano amžius baigsis. Pažadai sukelia manyje disharmoniją, iššaukia mano vidines dramas, rūstį, nepasitikėjimą ir dar velniai žino kokius galus. Pažadai tėra gražūs žodžiai be grožio. Ir nieko daugiau. Ne visada esu pasiekiama, su manimi sunkoka, nes jei užsiėmusi, taip ir sakau. Juk ir jūs būnate užsiėmę savimi, savo reikalais, darbais, problemų rate įstrigę. Suprantu jus, supraskite ir mane, jei kada sakau pokalbiams ir vizitams rūstų NE. Man dažnai, gal per dažnai, reikia pabūti su savimi, pasikalbėt su savimi, išsiaiškinti viską, suvokti, kas dedasi aplink mane ir manyje. Ar jums taip nebūna? Tuomet aš tokia viena, nevėkšla. Sraigė, paskui save, ant savęs tempianti visą namų naštą. kai pavyksta to atsikratyt (kartais taip), palengvėja. Gyvenu pasaulyje, kuriame nėra darnos. Nes jos tiesiog negali būti. Šitokia įvairovė, gausybė floros ir faunos. Žmonių žmonelių visokių, kad jau nežinai prie ko šlietis, prie ko ne. Įdomu, žmogus priklauso florai ar faunai. Ar nė vienam iš jų. Lyg man būtų svarbu, ėmiau ir pasvarsčiau.
Šiaip jau, mano nuomone, žmonių gyvenime grožio, darnos santarvės kur kas mažiau nei floros ir faunos tarpusavyje. Užtenka dabar išeit į gatvę ir ausys nulinksta. Barniai, pykčiai, keiksmai, spjaudosi, pasiruošę pult už kiekvieną kad ir subtiliausią pastabą į atlapus, perkąst gerklę. Užmynė ant kojos. Oi kiek putų išdrimba iš rodos gražios burnos. Vietos troleibuse va ėmė ir neužleido vyresniam. Galėtų žinoma, bet ar privalo? Sako, kad poezijoje turi būti darna, grožis, subtilumas. Gal ir turėtų. Gal.. Bet net ir į ją skverbiasi gatvė ir, gal atleis man kalbininkai, gatviniai. Nėra ko stebėtis ir piktintis. Kokie esame iš tiesų, būkime tokie ir poezijoje. Priverčia save pamatyti poezijos veidrodyje? Šaunu. Gal tuomet apsivalysime savo vidines šiukšles.
Beje nuo savęs nukrypau į poeziją ne šiaip sau. Su ja krašteliu esu susijusi. Poezijos nerašau, tik imu ir užkalbu jums dantį kažkiek eiliuota kalba, kartais verlibru, kartais proza. Kaip kada mintys nori. Pagal savo vidines dramas, susitarimą ar ne su savimi. Viskas iš čia, būtent iš tos santarvės ar jos nebūvimo.
O vis tik: žmogus priklauso florai ar faunai? A?
2018 05 22

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: