kažkuriame dienos blyksnyje
esi su savo aš
ne žemuogė saldi
ne smilga
ir jau tikrai ne dulkė
grindinio raukšlėje
sudėjusi rankas
lyg maldai
lyg kerėjimui prie žvakių
esi sraigtelis
be kurio nustotų
suktis Žemė
iš jos tu sau
ji iš tavęs
gyvybės semiasi
esi su savo aš
nepakartojama
šioje visatoje
dienos blyksėjime
nakties riksme
kai nuogos laumės maudosi
šventajam ežere
esi su savo aš
įkibusi į kitų likimą
ilgesiu gal nerimu
nepaniekintu jausmu rasos rytinės
2018 05 26
Parašykite komentarą