Savo oazė

Nelaukiu nieko gero

iš ošiančių medžių.

Iš saulės, ryto

ežere išsimaudžiusios.

Viskas pelėkautai,

be sūrio gabalėlio juose.

Taškosi rasos

į visas puses, kai brendu

per žolę basa,

idant gamtą pajusčiau.

Lauko gėlių kalba

ne man švelni

lyg pienės skrendantis pūkas.

Šiandien diena tokia:

Varputis į sielą įsibruko.

Truputį sukraujavo.

Bus vakaro delne širdis

priglausta tirštų

patikimų ūkanų.

 

Kiekvienam savo oazė