Savo oazė

Nelaukiu nieko gero
iš ošiančių medžių.
Iš saulės, ryto
ežere išsimaudžiusios.
Viskas pelėkautai,
be sūrio gabalėlio juose.
Taškosi rasos
į visas puses, kai brendu
per žolę basa,
idant gamtą pajusčiau.
Lauko gėlių kalba
ne man švelni
lyg pienės skrendantis pūkas.
Šiandien diena tokia:
Varputis į sielą įsibruko.
Truputį sukraujavo.
Bus vakaro delne širdis
priglausta tirštų
patikimų ūkanų.
 
Kiekvienam savo oazė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: