Ištrint save
lyg sumautą klaidą
iš atminties kitų.
Nuo grindinio
nušluot kryptis,
kuriomis išvaikščiota
tiek daug aušros pudra
paskaistintų dienų.
Geri kasdienį miesto tvaiką,
nepajėgdama atplėšt akių
nuo daugiabučių, naktį
springstančių triukšmu.
Savam gyvenime
save suvokusi kaip klaidą
nusilenki saulėtekiui
jau daug daugiau
nei tūkstantąjį kartą.
O nugara tebėra tiesi.
2018 05 27
Nemira 
Parašykite komentarą