Bet vaikystė – tai metas, kai viskas keista ir pasakiška.
Tik paskui mes išmokstame niekuo nesistebėt.
Tik paskui – kas sekundę gimstama ir mirštama
masiškai.
Ir atrodo, kad girioje atskiro medžio nebėr.
Vis rečiau mes besprogstantį pumpurą matome..
Nebelieka spalvingų detalių. Tik pilkiausia buitis.
Ir suyra kažkaip nejučia – kaip urano atomai –
mūsų vaikiškas džiaugsmas, kad nėr mirties.
1966 m. spalis
Nemira 
Parašykite komentarą