Iš Alg. Baltakio Urano irimas

 

Bet vaikystė – tai metas, kai viskas keista ir pasakiška.
Tik paskui mes išmokstame niekuo nesistebėt.
Tik paskui – kas sekundę gimstama ir mirštama
masiškai.
Ir atrodo, kad girioje atskiro medžio nebėr.

Vis rečiau mes besprogstantį pumpurą matome..
Nebelieka spalvingų detalių. Tik pilkiausia buitis.
Ir suyra kažkaip nejučia – kaip urano atomai –
mūsų vaikiškas džiaugsmas, kad nėr mirties.
1966 m. spalis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: