Jei galėtum
lengvai
trenkt durimis ir
išeit.
Už tykaus horizonto
be nubrėžto ryto,
kur nėra netikro vandens.
Už ribos,
kur išnyksta
laukimas, ilgesys
virsta vientisu debesimi.
Neleidžia,
Žemės
sūri druska.
Ir laikas,
kuriame lyg
duoklė jam gyveni.
Dosnūs žaluma klevai
rudenį dega ugnimi.
Tavo kojos lieka
įmūrytos grindinio įtrūkime.
2018 05 31
Parašykite komentarą