Tu tik akimirkai
truputį miško gegužė.
Truputį saulės blyksnis
ir žvaigždė vakarė.
Akimirkai tu
pamišai ne dėl
volungės giesmės,
dėl skambėjimo prastai
suderintos gitaros.
Nepastebėjusi ugnies,
nudegei į mirksnio žavesį.
Tu tik akimirkai
truputį paskubėjai
spalvotame sapne
prisėsti prie ne tau padengto
mėtų arbatėlei stalo.
2018 05 27/28
Archive for 2018 gegužės
Tik truputį
28 gegužės, 2018Savo oazė
27 gegužės, 2018Ištrauka iš J. Degutytės Mažoji nakties baladė.
27 gegužės, 2018O aš išeinu.
Aš valgau ne šitą duoną,
Ir šita ugnis neatšildys man pirštų.
Savo plaukais
Nušluostysiu dulkes nuo slenksčio.
Savo lūpom
Įpūsiu lange tau žvaigždę mažytę.
Ir išeinu į naktį –
Nes jau pilnatis praregėjo
Tamsiom šešėlių daubom,
Ir dusliai į žolę nukrito
Sunkus obuolys.
1967
Tūkstančiai nusilenkimų
27 gegužės, 2018su savo aš
26 gegužės, 2018kažkuriame dienos blyksnyje
esi su savo aš
ne žemuogė saldi
ne smilga
ir jau tikrai ne dulkė
grindinio raukšlėje
sudėjusi rankas
lyg maldai
lyg kerėjimui prie žvakių
esi sraigtelis
be kurio nustotų
suktis Žemė
iš jos tu sau
ji iš tavęs
gyvybės semiasi
esi su savo aš
nepakartojama
šioje visatoje
dienos blyksėjime
nakties riksme
kai nuogos laumės maudosi
šventajam ežere
esi su savo aš
įkibusi į kitų likimą
ilgesiu gal nerimu
nepaniekintu jausmu rasos rytinės
2018 05 26
Rytojaus svaiguly
25 gegužės, 2018Nušluostyk
man nuo skruosto
rytojaus ašarą.
Rytojumi paglostyk
tylantį virpėjimą manyje
į tolumas bekraštes.
Pakelk
iš miego rytojaus vėjus.
Tegul stūgauja aplink
padūkusia minia.
Kodėl ir vėlei juodą
bangą man po kojom lieji,
lyg tavame ąsotyje
ant dugno sėdo
pieno putos,
praradusios jėgos galias.
Rytojumi
bučiuok man lūpas.
Į rytojaus saulę
pramerk manas akis.
Rytojumi
paslėpk mane nuo
mano susigalvotų ūkanų.
Uždaryk mane rytojuje,
rytojumi užsklęsk manas duris
ir niekada nebeišleisk.
2018 05 25
Simboliai
25 gegužės, 2018Viskas tik simboliai
gyvenimo rašto.
Gamtos sudėlioto,
smeigtukais pritvirtinto.
O kalba poetai, atradę metaforas,
kurioms kaip aiškėję
jau šimtai metų.
Viskas tik simboliai.
Kaštonų alėjos,
meilės pakrikštytos,
jaunatviško juoko
lig soties pagirdytos.
Teigia poetai:
Raudoną vyną
auštant ar vakarėjant
ant horizonto
išliejo įsimylėję
jausmų ekstazėje.
Simbolių naštą ir jam
tenka nešti.
Viskas tik simboliai
žemėj apniukusioj
ar skaisčiai saulėtoje.
Poetai po vieną nusikabina,
verčia metaforomis
iš aukso,
ne visada gryno. (more…)