Archive for 2018 gegužės

Tik truputį

28 gegužės, 2018

Tu tik akimirkai
truputį miško gegužė.
Truputį saulės blyksnis
ir žvaigždė vakarė.
Akimirkai tu
pamišai ne dėl
volungės giesmės,
dėl skambėjimo prastai
suderintos gitaros.
Nepastebėjusi ugnies,
nudegei į mirksnio žavesį.
Tu tik akimirkai
truputį paskubėjai
spalvotame sapne
prisėsti prie ne tau padengto
mėtų arbatėlei stalo.
2018 05 27/28

Savo oazė

27 gegužės, 2018
Nelaukiu nieko gero
iš ošiančių medžių.
Iš saulės, ryto
ežere išsimaudžiusios.
Viskas pelėkautai,
be sūrio gabalėlio juose.
Taškosi rasos
į visas puses, kai brendu
per žolę basa,
idant gamtą pajusčiau.
Lauko gėlių kalba
ne man švelni
lyg pienės skrendantis pūkas.
Šiandien diena tokia:
Varputis į sielą įsibruko.
Truputį sukraujavo.
Bus vakaro delne širdis
priglausta tirštų
patikimų ūkanų.
 
Kiekvienam savo oazė

Ištrauka iš J. Degutytės Mažoji nakties baladė.

27 gegužės, 2018

O aš išeinu.
Aš valgau ne šitą duoną,
Ir šita ugnis neatšildys man pirštų.
Savo plaukais
Nušluostysiu dulkes nuo slenksčio.
Savo lūpom
Įpūsiu lange tau žvaigždę mažytę.

Ir išeinu į naktį –

Nes jau pilnatis praregėjo
Tamsiom šešėlių daubom,
Ir dusliai į žolę nukrito
Sunkus obuolys.

1967

Tūkstančiai nusilenkimų

27 gegužės, 2018
Ištrint save
lyg sumautą klaidą
iš atminties kitų.
Nuo grindinio
nušluot kryptis,
kuriomis išvaikščiota
tiek daug aušros pudra
paskaistintų dienų.
Geri kasdienį miesto tvaiką,
nepajėgdama atplėšt akių
nuo daugiabučių, naktį
springstančių triukšmu.
Savam gyvenime
save suvokusi kaip klaidą
nusilenki saulėtekiui
jau daug daugiau
nei tūkstantąjį kartą.
O nugara tebėra tiesi.
 
2018 05 27

su savo aš

26 gegužės, 2018

kažkuriame dienos blyksnyje
esi su savo aš
ne žemuogė saldi
ne smilga
ir jau tikrai ne dulkė
grindinio raukšlėje
sudėjusi rankas
lyg maldai
lyg kerėjimui prie žvakių
esi sraigtelis
be kurio nustotų
suktis Žemė
iš jos tu sau
ji iš tavęs
gyvybės semiasi
esi su savo aš
nepakartojama
šioje visatoje
dienos blyksėjime
nakties riksme
kai nuogos laumės maudosi
šventajam ežere
esi su savo aš
įkibusi į kitų likimą
ilgesiu gal nerimu
nepaniekintu jausmu rasos rytinės

2018 05 26

Rytojaus svaiguly

25 gegužės, 2018

Nušluostyk
man nuo skruosto
rytojaus ašarą.
Rytojumi paglostyk
tylantį virpėjimą manyje
į tolumas bekraštes.
Pakelk
iš miego rytojaus vėjus.
Tegul stūgauja aplink
padūkusia minia.
Kodėl ir vėlei juodą
bangą man po kojom lieji,
lyg tavame ąsotyje
ant dugno sėdo
pieno putos,
praradusios jėgos galias.
Rytojumi
bučiuok man lūpas.
Į rytojaus saulę
pramerk manas akis.
Rytojumi
paslėpk mane nuo
mano susigalvotų ūkanų.
Uždaryk mane rytojuje,
rytojumi užsklęsk manas duris
ir niekada nebeišleisk.
2018 05 25

Simboliai

25 gegužės, 2018

Viskas tik simboliai
gyvenimo rašto.
Gamtos sudėlioto,
smeigtukais pritvirtinto.
O kalba poetai, atradę metaforas,
kurioms kaip aiškėję
jau šimtai metų.
Viskas tik simboliai.
Kaštonų alėjos,
meilės pakrikštytos,
jaunatviško juoko
lig soties pagirdytos.
Teigia poetai:
Raudoną vyną
auštant ar vakarėjant
ant horizonto
išliejo įsimylėję
jausmų ekstazėje.
Simbolių naštą ir jam
tenka nešti.
Viskas tik simboliai
žemėj apniukusioj
ar skaisčiai saulėtoje.
Poetai po vieną nusikabina,
verčia metaforomis
iš aukso,
ne visada gryno. (more…)

Apsisprendimas

24 gegužės, 2018
Laiko yra,
noro neliko.
Rankioti save
iš naujo.
Po kruopelytę.
Įdubos, kalvos,
bedugnės kraštas.
Viskas taip sava
lyg delno įrėžiai.
Kelio tiesioji
nebuvo man draugė.
Peržvelgiau visą
savo istoriją.
Nieko nekeisiu.
Ką sudėliojau,
kaip sudėliojau
aušros juk priima,
vakarai myluoja.
Nieko nerinksiu,
po kruopelytę
save išbarstysiu tenai,
kur brenda į naktį
šešėliai gūdūs,
kur priglaudžia žemė
beriamą būsimam
derliui grūdą.
2018 05 24

Vakarykštė

22 gegužės, 2018
Įstrigau
Vakarykštėj dienoje
Drebulės lapų virpesiu.
Suardyta darna
Ne pavasario šilko.
Kam parūpo, kodėl
Saulės teką įgrūsti
Į debesį?
Prisidengt pakalnučių
Baltąja aistra?
Vėjai šneka grubiai
Apie nerimo kupiną
Ilgesio taką.
Ežere, paklusdamos sau,
Baltos gulbės
Glaudžiasi draugėn.
Vakarykštės dienos
Vakarykštė daina,
Nesakykit, neskleis
Savo buvusio žavesio…
2018 05 22

Gražūs žodžiai be grožio

22 gegužės, 2018
Nežadėkit man nieko. Nei paskambint, perskambint, ateit, gėlių ar saldainių atnešti. Nieko nežadėkit ir būsime draugais per amžius, tiksliau kol mano amžius baigsis. Pažadai sukelia manyje disharmoniją, iššaukia mano vidines dramas, rūstį, nepasitikėjimą ir dar velniai žino kokius galus. Pažadai tėra gražūs žodžiai be grožio. Ir nieko daugiau. Ne visada esu pasiekiama, su manimi sunkoka, nes jei užsiėmusi, taip ir sakau. Juk ir jūs būnate užsiėmę savimi, savo reikalais, darbais, problemų rate įstrigę. Suprantu jus, supraskite ir mane, jei kada sakau pokalbiams ir vizitams rūstų NE. Man dažnai, gal per dažnai, reikia pabūti su savimi, pasikalbėt su savimi, išsiaiškinti viską, suvokti, kas dedasi aplink mane ir manyje. Ar jums taip nebūna? Tuomet aš tokia viena, nevėkšla. Sraigė, paskui save, ant savęs tempianti visą namų naštą. kai pavyksta to atsikratyt (kartais taip), palengvėja. Gyvenu pasaulyje, kuriame nėra darnos. Nes jos tiesiog negali būti. Šitokia įvairovė, gausybė floros ir faunos. Žmonių žmonelių visokių, kad jau nežinai prie ko šlietis, prie ko ne. Įdomu, žmogus priklauso florai ar faunai. Ar nė vienam iš jų. Lyg man būtų svarbu, ėmiau ir pasvarsčiau.
Šiaip jau, mano nuomone, žmonių gyvenime grožio, darnos santarvės kur kas mažiau nei floros ir faunos tarpusavyje. Užtenka dabar išeit į gatvę ir ausys nulinksta. Barniai, pykčiai, keiksmai, spjaudosi, pasiruošę pult už kiekvieną kad ir subtiliausią pastabą į atlapus, perkąst gerklę. Užmynė ant kojos. Oi kiek putų išdrimba iš rodos gražios burnos. Vietos troleibuse va ėmė ir neužleido vyresniam. Galėtų žinoma, bet ar privalo? Sako, kad poezijoje turi būti darna, grožis, subtilumas. Gal ir turėtų. Gal.. Bet net ir į ją skverbiasi gatvė ir, gal atleis man kalbininkai, gatviniai. Nėra ko stebėtis ir piktintis. Kokie esame iš tiesų, būkime tokie ir poezijoje. Priverčia save pamatyti poezijos veidrodyje? Šaunu. Gal tuomet apsivalysime savo vidines šiukšles.
Beje nuo savęs nukrypau į poeziją ne šiaip sau. Su ja krašteliu esu susijusi. Poezijos nerašau, tik imu ir užkalbu jums dantį kažkiek eiliuota kalba, kartais verlibru, kartais proza. Kaip kada mintys nori. Pagal savo vidines dramas, susitarimą ar ne su savimi. Viskas iš čia, būtent iš tos santarvės ar jos nebūvimo.
O vis tik: žmogus priklauso florai ar faunai? A?
2018 05 22