Tik truputį

Tu tik akimirkai
truputį miško gegužė.
Truputį saulės blyksnis
ir žvaigždė vakarė.
Akimirkai tu
pamišai ne dėl
volungės giesmės,
dėl skambėjimo prastai
suderintos gitaros.
Nepastebėjusi ugnies,
nudegei į mirksnio žavesį.
Tu tik akimirkai
truputį paskubėjai
spalvotame sapne
prisėsti prie ne tau padengto
mėtų arbatėlei stalo.
2018 05 27/28

Savo oazė

Nelaukiu nieko gero

iš ošiančių medžių.

Iš saulės, ryto

ežere išsimaudžiusios.

Viskas pelėkautai,

be sūrio gabalėlio juose.

Taškosi rasos

į visas puses, kai brendu

per žolę basa,

idant gamtą pajusčiau.

Lauko gėlių kalba

ne man švelni

lyg pienės skrendantis pūkas.

Šiandien diena tokia:

Varputis į sielą įsibruko.

Truputį sukraujavo.

Bus vakaro delne širdis

priglausta tirštų

patikimų ūkanų.

 

Kiekvienam savo oazė

Ištrauka iš J. Degutytės Mažoji nakties baladė.

O aš išeinu.
Aš valgau ne šitą duoną,
Ir šita ugnis neatšildys man pirštų.
Savo plaukais
Nušluostysiu dulkes nuo slenksčio.
Savo lūpom
Įpūsiu lange tau žvaigždę mažytę.

Ir išeinu į naktį –

Nes jau pilnatis praregėjo
Tamsiom šešėlių daubom,
Ir dusliai į žolę nukrito
Sunkus obuolys.

1967

Tūkstančiai nusilenkimų

Ištrint save

lyg sumautą klaidą

iš atminties kitų.

Nuo grindinio

nušluot kryptis,

kuriomis išvaikščiota

tiek daug aušros pudra

paskaistintų dienų.

Geri kasdienį miesto tvaiką,

nepajėgdama atplėšt akių

nuo daugiabučių, naktį

springstančių triukšmu.

Savam gyvenime

save suvokusi kaip klaidą

nusilenki saulėtekiui

jau daug daugiau

nei tūkstantąjį kartą.

O nugara tebėra tiesi.

 

2018 05 27

su savo aš

kažkuriame dienos blyksnyje
esi su savo aš
ne žemuogė saldi
ne smilga
ir jau tikrai ne dulkė
grindinio raukšlėje
sudėjusi rankas
lyg maldai
lyg kerėjimui prie žvakių
esi sraigtelis
be kurio nustotų
suktis Žemė
iš jos tu sau
ji iš tavęs
gyvybės semiasi
esi su savo aš
nepakartojama
šioje visatoje
dienos blyksėjime
nakties riksme
kai nuogos laumės maudosi
šventajam ežere
esi su savo aš
įkibusi į kitų likimą
ilgesiu gal nerimu
nepaniekintu jausmu rasos rytinės

2018 05 26

Rytojaus svaiguly

Nušluostyk
man nuo skruosto
rytojaus ašarą.
Rytojumi paglostyk
tylantį virpėjimą manyje
į tolumas bekraštes.
Pakelk
iš miego rytojaus vėjus.
Tegul stūgauja aplink
padūkusia minia.
Kodėl ir vėlei juodą
bangą man po kojom lieji,
lyg tavame ąsotyje
ant dugno sėdo
pieno putos,
praradusios jėgos galias.
Rytojumi
bučiuok man lūpas.
Į rytojaus saulę
pramerk manas akis.
Rytojumi
paslėpk mane nuo
mano susigalvotų ūkanų.
Uždaryk mane rytojuje,
rytojumi užsklęsk manas duris
ir niekada nebeišleisk.
2018 05 25

Simboliai

Viskas tik simboliai
gyvenimo rašto.
Gamtos sudėlioto,
smeigtukais pritvirtinto.
O kalba poetai, atradę metaforas,
kurioms kaip aiškėję
jau šimtai metų.
Viskas tik simboliai.
Kaštonų alėjos,
meilės pakrikštytos,
jaunatviško juoko
lig soties pagirdytos.
Teigia poetai:
Raudoną vyną
auštant ar vakarėjant
ant horizonto
išliejo įsimylėję
jausmų ekstazėje.
Simbolių naštą ir jam
tenka nešti.
Viskas tik simboliai
žemėj apniukusioj
ar skaisčiai saulėtoje.
Poetai po vieną nusikabina,
verčia metaforomis
iš aukso,
ne visada gryno.

Apsisprendimas

Laiko yra,

noro neliko.

Rankioti save

iš naujo.

Po kruopelytę.

Įdubos, kalvos,

bedugnės kraštas.

Viskas taip sava

lyg delno įrėžiai.

Kelio tiesioji

nebuvo man draugė.

Peržvelgiau visą

savo istoriją.

Nieko nekeisiu.

Ką sudėliojau,

kaip sudėliojau

aušros juk priima,

vakarai myluoja.

Nieko nerinksiu,

po kruopelytę

save išbarstysiu tenai,

kur brenda į naktį

šešėliai gūdūs,

kur priglaudžia žemė

beriamą būsimam

derliui grūdą.

2018 05 24

Vakarykštė

Įstrigau

Vakarykštėj dienoje

Drebulės lapų virpesiu.

Suardyta darna

Ne pavasario šilko.

Kam parūpo, kodėl

Saulės teką įgrūsti

Į debesį?

Prisidengt pakalnučių

Baltąja aistra?

Vėjai šneka grubiai

Apie nerimo kupiną

Ilgesio taką.

Ežere, paklusdamos sau,

Baltos gulbės

Glaudžiasi draugėn.

Vakarykštės dienos

Vakarykštė daina,

Nesakykit, neskleis

Savo buvusio žavesio…

2018 05 22

Gražūs žodžiai be grožio

Nežadėkit man nieko. Nei paskambint, perskambint, ateit, gėlių ar saldainių atnešti. Nieko nežadėkit ir būsime draugais per amžius, tiksliau kol mano amžius baigsis. Pažadai sukelia manyje disharmoniją, iššaukia mano vidines dramas, rūstį, nepasitikėjimą ir dar velniai žino kokius galus. Pažadai tėra gražūs žodžiai be grožio. Ir nieko daugiau. Ne visada esu pasiekiama, su manimi sunkoka, nes jei užsiėmusi, taip ir sakau. Juk ir jūs būnate užsiėmę savimi, savo reikalais, darbais, problemų rate įstrigę. Suprantu jus, supraskite ir mane, jei kada sakau pokalbiams ir vizitams rūstų NE. Man dažnai, gal per dažnai, reikia pabūti su savimi, pasikalbėt su savimi, išsiaiškinti viską, suvokti, kas dedasi aplink mane ir manyje. Ar jums taip nebūna? Tuomet aš tokia viena, nevėkšla. Sraigė, paskui save, ant savęs tempianti visą namų naštą. kai pavyksta to atsikratyt (kartais taip), palengvėja. Gyvenu pasaulyje, kuriame nėra darnos. Nes jos tiesiog negali būti. Šitokia įvairovė, gausybė floros ir faunos. Žmonių žmonelių visokių, kad jau nežinai prie ko šlietis, prie ko ne. Įdomu, žmogus priklauso florai ar faunai. Ar nė vienam iš jų. Lyg man būtų svarbu, ėmiau ir pasvarsčiau.

Šiaip jau, mano nuomone, žmonių gyvenime grožio, darnos santarvės kur kas mažiau nei floros ir faunos tarpusavyje. Užtenka dabar išeit į gatvę ir ausys nulinksta. Barniai, pykčiai, keiksmai, spjaudosi, pasiruošę pult už kiekvieną kad ir subtiliausią pastabą į atlapus, perkąst gerklę. Užmynė ant kojos. Oi kiek putų išdrimba iš rodos gražios burnos. Vietos troleibuse va ėmė ir neužleido vyresniam. Galėtų žinoma, bet ar privalo? Sako, kad poezijoje turi būti darna, grožis, subtilumas. Gal ir turėtų. Gal.. Bet net ir į ją skverbiasi gatvė ir, gal atleis man kalbininkai, gatviniai. Nėra ko stebėtis ir piktintis. Kokie esame iš tiesų, būkime tokie ir poezijoje. Priverčia save pamatyti poezijos veidrodyje? Šaunu. Gal tuomet apsivalysime savo vidines šiukšles.

Beje nuo savęs nukrypau į poeziją ne šiaip sau. Su ja krašteliu esu susijusi. Poezijos nerašau, tik imu ir užkalbu jums dantį kažkiek eiliuota kalba, kartais verlibru, kartais proza. Kaip kada mintys nori. Pagal savo vidines dramas, susitarimą ar ne su savimi. Viskas iš čia, būtent iš tos santarvės ar jos nebūvimo.

O vis tik: žmogus priklauso florai ar faunai? A?

2018 05 22