Saldumo poreikis

Duokit ko nors
saldaus,
vien medumi,
vien alyvomis
kvepiančio.
Vulgari buitis
su šnekėjimu
apie tai,
ką reikėtų
pridengti nutylėjimu.
Prisotintos eilės
to viržių žydėjimo,
žvaigždžių lietaus,
mėnulio švytėjimo.
Būtų šaunu, jei
viskas perlais žvilgėtų.
Po koralų nakties
kasdienybė
bjaurastimi nesitaškytų.
Deja kitaip
pasaulis surėdytas.
Žvalgosi kur karais,
į purvą iki kaklo
įmurdytas.
Duokit ko nors
saldaus.
Bet kad korys
tuščias.
2018 05 21

Na, tai kas, kad dabar gegužė,
Kad svaigina alyvos ir ievos.
Man atrodo – pusnynuos brydė,
Žemę drasko vėjas – šaltas, nemielas.
Ir brendu lyg žibučių našlaitė,
Išvaryta per šaltį ir gruodą,
Nors, atrodo, žaliuoja pašlaitė
Ir gegutės kukuoja soduos.
Gegužė dosniai žiedlapius barsto
Ir lakštingalų trelės nerimsta.
…
Užverti visi vartai.
Ir durys užvertos.
Ir pusnynai gegužės sielos soduos Netirpsta…

Vilija Dobrovolskienė

Išsaugojau šviesa

Matai mane

iš savo varpinės

tik tokią,

kokia turėčiau būt,

kad tau patikčiau.

Nepastebi,

kaip aš sumaigau

aušrą išsišokėlę,

garbinu ir dievinu

savąsias vienišas

tylias naktis.

Nemari aušra

Nežinau
ką kas,
o mane nemari
aušra užkliudė.
Ir medžiai,
pernakt nemigę,
piktomis viršūnėmis
į sielą braunasi.
Poetai,
lyrą pasitelkę,
rasas pagarbins perlais.
O man graudu,
kad mano sapną tyrą
savu nemarumu
aušra prikėlė
spinduliu nuo saulės.
Mieguistą žolę
po langais vabalėlis menkas
savęs paieškoje
nenorom trypia.
Kas ką,
o aš norėčiau
nemarią aušrą
išprašyti į tankią girią
lyg įkyrią, tylos
ilgai globotą tetą.

Banga

Ta pati banga

kaip vakar

su ta pačia

pusiau pajuodusia puta.

Pasikartojimai

ne visuomet mieli,

bet neišvengti jų,

net jei sutelktumei visus

visatos dėsnius,

kurie išminčių sukurti.

Į sielą įsirėžę

šukės seniai

sudužusios gyvenimo vazos.

Ruduo kasmet užsidega klevais,

o mes toliau abuojai

sėjam rūstį,

neuosdami, kad žemuogėm

sukvipę aplinkui mus laukai.

Banga iš vakar

nepaliauja dūkti.

Į veidą spjauna ta pačia

pusiau pajuodusia puta.

2018 05 19

Nesu tikra ar sulauksiu šiųmečio lubinų žydėjimo. Galiu tiktai mintis į jį sutelkt. Vaizduote palytėt.

Susvetimėjimas

Nebus
bendro skrydžio
į niekur.
Nusigręžę
nuėjom kas sau.
Atskirai saulės
šypsena mėgaujamės.
Mums ant skruostų
krenta skirtingi
lietaus lašai.
Mes kiekvienas
bučiuojame sutemas
kitam nebūdinga aistra.
Aušrą glaudžiame,
langus pravėrę abudu
į priešingą pusę.
Patikėję laikina ūkana,
įsitvėrėm minties,
kad harmonijos
jau nebėra.
Tik kodėl kas pavasarį
kvepia svaigiai
obelų sulaukėję žiedai?

2018 05 19

J.Degutytė. Sena daina

O ant lauko jovaras žydėjo…
O per lauką vieškeliai dundėjo…

Pašaknėlėj – akmenys tylėjo…
Pašaknėlėj – motinos klūpėjo…

Ant šakų – šalti skambėjo lietūs,
Vėjams ir strazdams užteko vietos…

O viršūnėj – saulė patekėjo,
Grįžtantys gandrai linksmai klegėjo…

O ant lauko jovaras žydėjo…
O per lauką vieškeliai žvangėjo…

1966

Šauksmas

Rasai M. – L.

 

Nesakyk,
kad jau visko
baigtis.
Toks trapumas
gyvenimo rašto.
Ant bedugnės krašto
mirtis išsigąsta
nakties be aušros
ir įsitveria kandančios
dilgėlės lapo.
Kažkuriam etape
rodos griūva,
ką statei ir sukūrei
per kraują.
Praėjai sukandus dantis
dilgėlynų kraupiąją kančią.
Te vaitoja dabar mirtis,
išsigandus nakties
be aušros.
Žemuogėlė šitaip saldi,
prie bedugnės
atsiliepia į tavąjį
vasaros šauksmą.
2018 05 17

Vėjų tiesa

Lenkiuosi vėjams.

Ligi žemės.

Nes jų tiesa. Jų

nesustabdomame lėkime

užslėpta prasmė.

Kas aš tokia,

kad vėjų šėlsmui

nusižengčiau,

manydama,

kad žemė visuomet

priglaus?!

Pati gal žemė

jau senokai vėjams

parsidavusi,

sunkai alsuodama

įniršusio kamuolinio

debesies dvasia.

 

2018 05 17