Mėta

Vidutinybės aistra

Šiandien ir vėl ji uždarė duris ir išėjo. Iš nesvetingai ją sutikusių namų. Nekaltindama, nepriekaištaudama, tiesiog laiku suvokusi, kad nepritampa. Nepaliaujamai šokinėjanti nuotaikos skalė neleidžia jai prisiderinti, laiku pajusti, kuo alsuoja vieni ar kiti namai, viena ar kita kompanija, draugija. Tai jos, Mėtos, galvos skausmas. Ramiai slinkdama dulkėtomis miesto gatvėmis, permąstė visus savo ieškojimus, nuogąstavimus, mėginimus tai šen, tai ten įsitvirtint, surast sau tinkamą terpę.

Tiksliai žino tik vieną, kad savisaugos instinktas visada įsijungia laiku ir ji jam besąlygiškai paklūsta. Jai kada pamėgina pasipriešint, išlikt, nepaisydama to tobulos mechanizmo švilpuko, lieka įskaudinta. Ėmė dulksnot. Vėjas įkyriai nešė dulksną į veidą. Gerai. Net jei kokia neklaužada ašarėlė riedės skruostu, praeiviai manys, kad tai lietaus lašai palieka šlapią kontūrą. Tenorėjo nebūt viena. Pajust kitokį gyvenimo pulsą, gal kiek pripažinimo, kad ir ji ko verta. Jos tas slaptas noras, kad kas pamatytų jos piešiamus gyvenimo vingius. Etapais. Nuo kūdikystės iki senėjimo. Kai bruožai netenka naivaus betarpiškumo, įgauna raukšlėtą kontūrą ir kūnas praranda lankstumą. Ne ant drobės, tik ant vatmano lapo. Juk ji jokia dailininkė. Tik mėgėja, Kažkada jaunystėje susižavėjusi St. Krasausko grafika. Sumaniai ilgą laiką slėpė savo mėginimus. Niekam nerodė, net neužsimindavo, kad ankstų rytą ar vėlai vakare čiumpa į rankas pieštuką ir… pasakoja apie save. Iš išvirkščiosios pusės, kuri paprastai yra paliekama tik sau. Dulksna perėjo į lietų. Mėta išskleidė skėtį. Baltam fone juodos rožės. Jos mėgiamos spalvos. Kaip vatmano lape. Nuolatos juodai baltomis linijomis sudėlioti jausmai, išgyvenimai, abejonės ir savęs ieškojimas. Niekada nebuvo ir jau nebus talentingai nupieštas. Vidutinybės aistra, vidutinybės polėkis, pakėlęs skrydžiui į dangų ir sustingęs pusiaukelėje. Grįžt į žemę nėra baugu. Žemės trauka stulbinančiai stipri ir… Juk nekrito, neužsigavo. Tik suvokė savo vietą. Smarkavo lietus. Juodos rožės baltame fone nebesaugojo nuo lietaus. Peršlapo kojos. Mėta nespartino žingsnio. Net sulėtino, kad galėtų pasimėgauti jau ne lietumi, o liūtimi, nušlavusią nuo gatvės ir taip jau negausius praeivius. Visa erdvė jos. Jai vienai tiek daug. Ko niekada nebuvo. Nebuvo patyrusi, kad aplink gali būt tiek daug erdvės jai vienai. Ir nereikia stumdyt alkūnėmis, kad išsikovot jos mažumytį. Mintyse piešė baltam fone save, lietų, tuščia erdvę aplink. Daug tuščios erdvės su namais, kurie ją išspjovė lauk. Į gatvę, į dulksną, virtusią liūtimi. “ Nereikėjo pasipasakot, atsivert nereikėjo.“ Mintyse išbarė save. Dabar žinojo: jos vieta prie atviro lango į nelabai svetingą pasaulį. Lėtai slinko namo. Ten užsiplikys puodelį čiobrelių arbatos, išsitrauks segtuvą su vatmanu ir pieš. Baltam fone juodu pieštuku, leisdama savo nuotaikų skalei mėgautis laisve, šokinėjant nuo minoro ligi mažoro…

Bus daugiau, turėtų būti…

2016 vasaris

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: