Vienok

Tiek daug manęs
šilkinėse rasose.
Saulės spinduly,
kai rytas brėkšta.
Manęs,
sudurstytos iš aimanų
ir vientisos
nakties sapnuose,
kai lūpos išbučiuoja
saldžią tylą.
 
Vos vakarėjant
knibžda
meilės tiesos,
nesulankstytos
į menkavertės laimės pasagėles.
Tavyj
romantika seniai
išblėsusi. Tik
mėnuo šėlsta
visiškai nuplikęs.
 
Neperskaitęs lig galo
eilių ant gelsvo pergamento
tu vėl sakysi,
kvailos sapalionės,
nepagrįstos šiuolaikiškom
realijom ir dėsniais.
Vienok už seną sentimentą
ne vieną kelsi taurę
tamsiai raudono
Bordo seniausio vyno.
 
 
2018 07 25/26

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: