Po pageltusius sielos fondus

Pageltusiuose nuo senumo savo sielos fonduose atkapstau kažką, kas iš naujo žydėt pasirengęs. Už mane. Nes aš jau neturiu žydėjimui jėgų. O gal ir noro. Kas supaisys, ko kada žmogui, ypač moteriai, pritrūksta. Nei mėnulio užtemimo, nei raudonojo mėnulio poveikio nejutau. Jei jūs apie tai. Ko čia slėpt. Mano pačios kraujas raudonas, kartais gal ten iki juodumo. Niekaip neina į jį iš vidaus žvilgtelėt. Galiu tik nuspėt, koks kada mano venomis ir arterijomis teka. Beje mano nuotaikos nuo to nepriklauso, skonio receptoriai lieka tie patys, grožio supratimas nepakitęs. Viskas sena, anų laikų, anuomet sustyguotas, įaugęs ir niekaip nemodernėjantis. Todėl per dažnai sakau, kad neskanu, negražu, nepriimtina. Pasilaikyčiau savo kritiką sau, sveikesni būtų nervai, linksmesnė diena. Ši sėkmė visuomet tik nuo manęs priklauso. Bet juk manyje keli tūkstančiai velniukų tupi ir lūkuriuoja, norėdami išlįst. Jiems irgi maga save parodyti, pasipuikuoti, kad yra. O kam, sakykite, nesinori?
Taigi pasikapsčiau ir radau. Savo rašliavoje. Apie žydėjimą ir ne. Šiandien man baisiai tinka ir limpa prie manęs.
******************************************

Nepražydęs bijūnas

Keistas buvo tas bijūnas. Kiekvieno birželio pradžioje sukraudavo tamsiai raudoną pumpurą. Bet jo niekada neišskleisdavo kaip kiti bijūnai. Neparodydavo savo slėpiningo grožio. Kaimynės juokdavosi iš mano mamos vargų jį kaip nors atgaivinti ir priversti pagaliau bent vieną vasarą sužydėti. Atėjusios vis sakydavo: “Kokia nupiepusi, niekam tinkama ta tavo pinavija. Rauk ją lauk.“ Mama vis gailėjo, gūžčiojo pečiais, tręšė, laistė tą vargšą augalą. Bet kiekvieną birželį jis sukraudavo tą savo keistai paslaptingą pumpurą ir niekada jo neišskleisdavo. Lyg būtų jį tie pikti kaimynių žodžiai giliai įskaudinę, taip, kad net jis pats įtikėjo niekam tikęs esąs. Liūdnai atrodė tas bijūnas. Vėjas negailestingai lankstė jį lyg norėdamas ir tą vieną nedrąsiai raudonuojantį pumpurą nudrėksti. Veltui švelnūs saulės spinduliai bučiuodavo kas rytą bijūną, šildė jį ir jo neprasiskleidžiantį žiedą. Taip ir siūbuodavo visą vasarą tas nelaimingas bijūnas savo tą pumpurą lyg atsiprašydamas visų, kad bejėgis jį išskleisti ir parodyti, įrodyti visiems savo grožį. Nepadėjo net mano, tada dar mergytės visai mėginimas piršteliais praskleisti pumpurą žydėjimui. Dar ir subardavo mane mama, kam lendu prie gėlės. O aš tik norėjau visiems įrodyti, jog mūsų bijūnas gražus ir visai nenupiepęs. Slapta net pabučiuodavau tą pumpurą vakare, manydama, kad kaip toje pasakoje apie Coliukę, jis rytą išsiskleis visu grožiu ir parodys, ką slėpė tiek vasarų. Bet… Aš užaugau, o tas bijūnas taip ir liko nepražydęs. Įskaudintas ir įžeistas piktų kaimynių žodžių… Taip kartais ir žmogus. Įskaudintas, įžeistas, menkintas kitų nebesugeba pražysti. Nužudomas jo savitumas, gabumai, vos sukrovę nedrąsų pumpurą.

2015 sausio 5 d.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: