Kiek gi rūko iš ryto,
kiek rūko
buvo sieloje
baltais kamuoliais.
Išvyniojusi saulė padūko
išpainiot,
kas laimė, skausmas
kas šiaip.
Prie Vilnelės krantų
medžiai ošia kvietime
ištaškyti
žalsvąsias bangas.
Laukine antele
krykt lig sutemų.
Paklausyti ar leist
sielai suptis naktyje
baltais iš rūkų
kamuoliais?
Šitie dangiško prado
gyvenime.
Sudėtinga vienai panešt.
Kelt su saule,
su ja nusileist į
nakties pragarą,
iš kurio rūkai
baltais
painiais kamuoliais.
2018 07 30
Nemira 
Parašykite komentarą