Pasimetusi

Viskas per toli.

O gal čia tu nuo visko tolsti

vienu metu

norėdama pasiekt abu krantus?

Dūmojas tau

paežerėje valtis, žvelgianti į dangų

prakiurusiu dugnu.

Į nuoraudžius aistringo horizonto

sutalpini gajas viltis.

O jos, paliestos vandens pirštų,

ištįsta baltu ilgesiu

ir nardo tarp bangų ne aukso žuvimi.

Kažkuriuo metu

nespėjai eiti privaloma visiems darna.

Du krantai,

o tu godoji valties prakiurusiu dugnu.

Pati nuo abiejų krantų todėl ir tolsti

pajuokai kur kas sumanesnių.

 

2018 08 31

Vakar

Vakar buvo lengviau. Nes vėl niekas nieko nežadėjo. Užeiti, paskambinti, tuo ar anuo pasidalinti. Vakar buvo lengviau, nes miglos aplenkė. Ir visi savaip suprato surašytas mintis ir svarstymus.

Voru tyloje

Liksiu savo tyloje

skandalinguoju voru,

tinklus kitiems beraizgančiu.

Išvaizda baisi?

O kas už jos?

Retas jūsų to kada paklausiate.

Savo tyloje sugersiu rasą,

vėstančių rytų gaivas.

Debesis tiktai juodus

širdimi priglausiu,

tik be sidabrinių atšvaitų.

Ant labai gražiai

išgrįsto tako rasti aštrų

akmenėlį nesunku.

Liksiu savo tyloje voru,

beprasmiškai mėginančiu,

pasigauti laimės kąsnį,

sukurptą iš dulkių keturių kampų.

Skandalingas voras?

Bet neprašo jį vaišint kas kart

sula iš pavasario beržų.

2018 08 29

Atsakas: Gyva

Esu visa čia.

Siela ir kūnu.

Svetur dar vėlinu.

Žinau.

Šiandieną po manim

vėl laužą susikūrė.

Savi ir svetimi.

Gal manė, virsiu pelenais.

Esu čia vėlei

lyg išėjusi iš kukliųjų

pelenėlių lauko,

siela ir kūnu susilietusi

su drėgna žeme.

Kažkam tos keistos mano

perdėm rimtos įžvalgos

pakirto kojas.

Nekurkit laužo po manim

Vis tiek dar būsiu čia,

gyva ir kūnu, ir siela.

 

Atsakas: Gyva

2018 08 27

Su kuo valgoma laimė? Ir apskritai, ar ji valgoma? Jei ne, kam ji tuomet reikalinga.

Viskas medumi

Užkliuvau

už pėdų, kvepiančių

medum.

Lipnios, basos pėdos

mindo žemę

po išblukusiu nuo rudens

dangaus skliautu.

Šitiek daug medaus spalvos

ir skonio medžių gelsvume.

Žolė ruduoja,

lyg kad būtų sutepta

tamsiuoju grikių medumi.

Juk sakau, rudenėjant viskas

saldžiai kvepia.

Viskas vien tiktai medus.

Akyse rudi kaštonai dega,

sprunkančių šalin

išsiilgtų aistrų viltim.

Lipnios basos pėdos

mindo žemę,

tik ne tikėjimą,

pavasarį baltais žiedais

išplauks laukinė prigimtim

manoji puoselėta obelis.

2018 08 28

skilus tylai

už manęs nieko

priešais mane nieko

iš šonų mano rankos

negraibščios

vis ką nors išmetančios

idant pasilenkčiau pakelt

nugarai mankšta nekenkia

juk nesilankstau prieš bet ką

net nuodėme apakusi

žvelgiu akių aukštyje

manote sąmonė aptemo?

toks mano kalbėjimas šiandien

tylai skilus per pus

į nebylią ir triukšmingą

pilną sušukimų klaustukų

brūkšnių ir daugtaškių

vėlgi kažką į skliaustus paimt

kas už ribų

kas ne vietoje blaškosi?

tyla skilo per pus

manęs neatsiklaususi

 

2018 08 27

Virginijus Sungaila. Dviese

kylą į lubas smilkstantys smilkalai
apkurtusiame apakusiame kambaryje
kur per grindis ropoja ligos
moters kraują perpila angelui
kad jis pradėtų skraidyti
ir paliktų šį besibaigiantį gyvenimą
paskutiniai vyro žodžiai
įdedami į pavasario pumpurą
tikintis kad ši šaka kažkada pražydės
angelas neskubėdamas jau skraido po kambarį
smilkalai gulasi šalia mirusių vyro ir moters
niekas negali paaiškinti
kodėl dviem žmonėm yra tik vienas angelas sargas
už kambario lango niekas nepasikeitė
ta pati despotų ruja valdo miestą
ta pati besibaigianti vasara
ir ta pati saulės katarakta
žvelgianti į visus iš aukštybių
vyras ir moteris žinojo kad jie mirs kartu
kai tik pirmą kartą suartėjo
vėjas pravėrė langinę
ir angelas lydimas smilkalų kvapo
paliko šį kambarį
kuriame laimingi gulėjo vyras ir moteris
nes jų paliktas mažas pumpuras kažkada tikrai išsiskleis

Tykios miglos

O miglos juk tykios.

Gero pritvinkusios.

Kyla ar krenta

giedra, lietumi.

 

O miglos juk tykios,

permatomos, tirštos.

Be pažado būt amžinai

ir mylėt be kančios.

 

O miglos juk tykios.

Priglaudžia viltį,

paklydusiai valčiai

leist rasti savo krantus.

 

O miglos juk tykios.

Be žodinės išraiškos,

Be gestų kalbos.

Nelengvo naudojimo,

nelengvai pažabojamos,

dievų nuleistos

nuo aukšto olimpo

ant žmogiškos mūsų galvos.

 

Tykios miglos

2018 08 26

 

Iškeist save

Iškeist

save į grašį

iš anuomet,

kai šulinys,

sklidinas vandens,

žaismingai grojo

prielankumą:

Ištroškai? Atsigerk.

 

Godi ir vėl aš

šito jo, jurginais

kvepiančio, vandens.

O man įteigt mėgina:

Godulys – tai nuodėmė.

Už jį tu būsi nubausta.

 

O aš vis tiek godi tų

savo tėvo rankų

meistrauto stalo ir kėdžių.

Ir motinos išsiuvinėtos

staltiesės su rugių gėlelių

vainiku melsvu.

 

Iškeist save į tai,

kas duota ir neduota,

iškalbėta, nutylėta

vos brėkštančioj dienoj.

Ir grašio to neimti,

iš anuomet,

už vaikišką tikėjimą

laimės paukšteliu.

 

Iškeist save ne už,

Į nuodėmingą grašį,

Ir pasitraukti

nuo bedugnės krašto,

meilingai traukiančio

nakties klasta.

 

2018 08 26