Archive for 2018 rugpjūčio

Pasimetusi

31 rugpjūčio, 2018
Viskas per toli.
O gal čia tu nuo visko tolsti
vienu metu
norėdama pasiekt abu krantus?
Dūmojas tau
paežerėje valtis, žvelgianti į dangų
prakiurusiu dugnu.
Į nuoraudžius aistringo horizonto
sutalpini gajas viltis.
O jos, paliestos vandens pirštų,
ištįsta baltu ilgesiu
ir nardo tarp bangų ne aukso žuvimi.
Kažkuriuo metu
nespėjai eiti privaloma visiems darna.
Du krantai,
o tu godoji valties prakiurusiu dugnu.
Pati nuo abiejų krantų todėl ir tolsti
pajuokai kur kas sumanesnių.
 
2018 08 31

Vakar

30 rugpjūčio, 2018

Vakar buvo lengviau. Nes vėl niekas nieko nežadėjo. Užeiti, paskambinti, tuo ar anuo pasidalinti. Vakar buvo lengviau, nes miglos aplenkė. Ir visi savaip suprato surašytas mintis ir svarstymus. (more…)

Voru tyloje

29 rugpjūčio, 2018
Liksiu savo tyloje
skandalinguoju voru,
tinklus kitiems beraizgančiu.
Išvaizda baisi?
O kas už jos?
Retas jūsų to kada paklausiate.
Savo tyloje sugersiu rasą,
vėstančių rytų gaivas.
Debesis tiktai juodus
širdimi priglausiu,
tik be sidabrinių atšvaitų.
Ant labai gražiai
išgrįsto tako rasti aštrų
akmenėlį nesunku.
Liksiu savo tyloje voru,
beprasmiškai mėginančiu,
pasigauti laimės kąsnį,
sukurptą iš dulkių keturių kampų.
Skandalingas voras?
Bet neprašo jį vaišint kas kart
sula iš pavasario beržų.
2018 08 29

Atsakas: Gyva

28 rugpjūčio, 2018
Esu visa čia.
Siela ir kūnu.
Svetur dar vėlinu.
Žinau.
Šiandieną po manim
vėl laužą susikūrė.
Savi ir svetimi.
Gal manė, virsiu pelenais.
Esu čia vėlei
lyg išėjusi iš kukliųjų
pelenėlių lauko,
siela ir kūnu susilietusi
su drėgna žeme.
Kažkam tos keistos mano
perdėm rimtos įžvalgos
pakirto kojas.
Nekurkit laužo po manim
Vis tiek dar būsiu čia,
gyva ir kūnu, ir siela.
 
Atsakas: Gyva
2018 08 27

Su kuo valgoma laimė? Ir apskritai, ar ji valgoma? Jei ne, kam ji tuomet reikalinga.

28 rugpjūčio, 2018

Viskas medumi

28 rugpjūčio, 2018
Užkliuvau
už pėdų, kvepiančių
medum.
Lipnios, basos pėdos
mindo žemę
po išblukusiu nuo rudens
dangaus skliautu.
Šitiek daug medaus spalvos
ir skonio medžių gelsvume.
Žolė ruduoja,
lyg kad būtų sutepta
tamsiuoju grikių medumi.
Juk sakau, rudenėjant viskas
saldžiai kvepia.
Viskas vien tiktai medus.
Akyse rudi kaštonai dega,
sprunkančių šalin
išsiilgtų aistrų viltim.
Lipnios basos pėdos
mindo žemę,
tik ne tikėjimą,
pavasarį baltais žiedais
išplauks laukinė prigimtim
manoji puoselėta obelis.
2018 08 28

skilus tylai

27 rugpjūčio, 2018
už manęs nieko
priešais mane nieko
iš šonų mano rankos
negraibščios
vis ką nors išmetančios
idant pasilenkčiau pakelt
nugarai mankšta nekenkia
juk nesilankstau prieš bet ką
net nuodėme apakusi
žvelgiu akių aukštyje
manote sąmonė aptemo?
toks mano kalbėjimas šiandien
tylai skilus per pus
į nebylią ir triukšmingą
pilną sušukimų klaustukų
brūkšnių ir daugtaškių
vėlgi kažką į skliaustus paimt
kas už ribų
kas ne vietoje blaškosi?
tyla skilo per pus
manęs neatsiklaususi
 
2018 08 27

Virginijus Sungaila. Dviese

27 rugpjūčio, 2018

kylą į lubas smilkstantys smilkalai
apkurtusiame apakusiame kambaryje
kur per grindis ropoja ligos
moters kraują perpila angelui
kad jis pradėtų skraidyti
ir paliktų šį besibaigiantį gyvenimą
paskutiniai vyro žodžiai
įdedami į pavasario pumpurą
tikintis kad ši šaka kažkada pražydės
angelas neskubėdamas jau skraido po kambarį
smilkalai gulasi šalia mirusių vyro ir moters
niekas negali paaiškinti
kodėl dviem žmonėm yra tik vienas angelas sargas
už kambario lango niekas nepasikeitė
ta pati despotų ruja valdo miestą
ta pati besibaigianti vasara
ir ta pati saulės katarakta
žvelgianti į visus iš aukštybių
vyras ir moteris žinojo kad jie mirs kartu
kai tik pirmą kartą suartėjo
vėjas pravėrė langinę
ir angelas lydimas smilkalų kvapo
paliko šį kambarį
kuriame laimingi gulėjo vyras ir moteris
nes jų paliktas mažas pumpuras kažkada tikrai išsiskleis

Tykios miglos

26 rugpjūčio, 2018
O miglos juk tykios.
Gero pritvinkusios.
Kyla ar krenta
giedra, lietumi.
 
O miglos juk tykios,
permatomos, tirštos.
Be pažado būt amžinai
ir mylėt be kančios.
 
O miglos juk tykios.
Priglaudžia viltį,
paklydusiai valčiai
leist rasti savo krantus.
 
O miglos juk tykios.
Be žodinės išraiškos,
Be gestų kalbos.
Nelengvo naudojimo,
nelengvai pažabojamos,
dievų nuleistos
nuo aukšto olimpo
ant žmogiškos mūsų galvos.
 
Tykios miglos
2018 08 26
 

Iškeist save

26 rugpjūčio, 2018
Iškeist
save į grašį
iš anuomet,
kai šulinys,
sklidinas vandens,
žaismingai grojo
prielankumą:
Ištroškai? Atsigerk.
 
Godi ir vėl aš
šito jo, jurginais
kvepiančio, vandens.
O man įteigt mėgina:
Godulys – tai nuodėmė.
Už jį tu būsi nubausta.
 
O aš vis tiek godi tų
savo tėvo rankų
meistrauto stalo ir kėdžių.
Ir motinos išsiuvinėtos
staltiesės su rugių gėlelių
vainiku melsvu.
 
Iškeist save į tai,
kas duota ir neduota,
iškalbėta, nutylėta
vos brėkštančioj dienoj.
Ir grašio to neimti,
iš anuomet,
už vaikišką tikėjimą
laimės paukšteliu.
 
Iškeist save ne už,
Į nuodėmingą grašį,
Ir pasitraukti
nuo bedugnės krašto,
meilingai traukiančio
nakties klasta.
 
2018 08 26