9:43 vakaro

Vakaras, kuriame nebus mano pėdų. Tik išblyškęs, vaiduoklio snukiu, vaipysis mėnulis danguje. Tik žvaigždės mirksės viena kitai, teigdamos žinančios visas mano paslaptis. Vakaras su savo natiurmortais kas kartą krečia savo pokštus, priversdamas ruoštis miegui, kuris niekaip neateina. Nes dar ne laikas, dar nesotus dienos pramogų, sukaitęs, net perkaitęs nuo savo paties pastangų ateiti, bent užeiti valandai kitai. Šiuolaikinių technologijų mastai neaprėpiami, tikrių tikriausi spąstai tiek protui, tiek sielai. Nors pastarajai gerokai tenka paplušėti nugalint protą. Bet ir tas nėra visagalis, kai mintys stūgauja dvasinio peno, nesutinka būt rakinėjamos ausų ar dantų krapštukais.
Sakiau, nebus mano pėdų šį vakarą. O net sukaitusi stuksenu klavišais, idant sau ant žaizdų daugiau ko užberčiau. Kam kitų žaizdas kuo maitinti, penėti. Per šykšti esu, kad savas išdavusi, kitų aitrinčiau.
Gyvenimas nėra mano atradimas. Tiesiog jis yra. Kartais suknistas, kartais visai nieko sau. Tie laikai, kai per jį stuksenau smailiais aukštakulniais, gracingai puošusiais mano kojas, praėjo. Ir kipšai jų nematė. Užtat dabar stuksenu per jį, į jį kompiuterio klavišais. Pažanga sesė. Nuo jos niekur nepasidėsi, be jos niekaip nevalia. Bet ir su ja kartais imu blūdyti eilėmis, manydama ką rimtai verto sukurti ir kitiems pakišt po nosimi. Nes jei nepakiši, tai praeis net nevyptelėję mano pusėn. Negaliu to pakęsti. Baisiai mėgstu būti pastebėta. Nesvarbu kaip: pagirta, išpeikta, išpūsta, apspjaudyta…, kad tik ne pro šalį abejingai. Prisipažinsiu, turiu garbintojų, turiu kritikų, net niekintojų ir nemenkai žvelgiančių į tolį pro mano viršugalvį abejingai. Įdomu ar ne per sunku, nes esu aukštaūgė? Kartą kažkada ėmiau ir paklausiau, bet neatsakė nė vienas.
Vakaras greit judės į pabaigą, bus naktis, o miego nė šapelio nei galvoje, nei akyse, nei kokioje kitoje kūno dalyje, kurių visas, ačiū Dievui, tebeturiu. Oi, ne visai taip. Kai buvau 14, išpjovė velniop glandas. Bet jos gal nėra jokia kūno dalis? Šiaip visai nieko, kad miegas kažkur praslipo. Tegul ir jis pavaikšto. Gal mėnesieną į pačias pasiims. Tuomet jau visai ramybė nuo jo būtų. Nereikėtų jo laukiant tais juodais klavišais stuksenti, gyvenimui apie save primenant. Aukštakulniais jau nelabai bepritinka jį mėgint vis pakibint.
Tai ir viskas apie mano vakarą, kuriame pėdos vis tik liko. Juodais klavišais įmintos, juodomis raidėmis baltame fone. Savęs įkyrus visiems priminimas, kad su paskutine parašyta raide niekas niekuomet taip ir nepasibaigia, net jei pasakai ate…
2018 08 13
9:43 vakaro

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: