Pakalbėjo su manimi,
ne kas kitas, naktis.
Sapnais.
Gerais, negerais.
Paglostė savo vėsa
jausmų virpulius.
Pakuteno šalčiu
krūtinę ir pažastis.
Viskas dora ir dorai,
be potekstės jokios.
O skambina varpais:
Gašli, girdi, naktis.
Nubausti būtinai.
O ji tik pamirštų aistrų
tyli plaštakė.
O ji tik motina iš laikų,
kai visko buvau pernelyg
soti, kad išsaugočiau.
Nebijau glostančios,
bučiuojančios mane nakties.
Bijau dienos piktų varnų.
Sutūpę medyje baisiai
kranksės už meilę
nakčiai ar naktį.
Esu tik moteris už aklinai
užvertų langų,
kartais nugrimztanti į nakties
buvusią paslaptį.
2018 08 13
Nemira 
Parašykite komentarą